Nuo 2008 m., kuomet kilo globalinė finansinė krizė, Europos Sąjungoje viena po kitos stebime naujas krizes: tai skolose skęstanti Graikija, Rusijos revanšizmas Ukrainoje bei pabėgėlių krizė Viduržemio jūroje (neatsiejama nuo regioninės krizės Vidurio Rytuose ir įvairių Afrikos konfliktų). Šios krizės ištempė ES galias ir institucijas iki – ir toliau – jų limito, ir būtent todėl Europos atsakas buvo toks mirtinai silpnas.
Esamų institucijų ir struktūrų neefektyvumas šių dienų pavojų akivaizdoje dabar kelia grėsmę ir ES teisinei sistemai, nes Europos šalių piliečiai ragina priimti sprendimus, kurių ES akivaizdžiai yra nepajėgi priimti, ir iš dalies nenorinti to daryti. Viena to pasekmė yra paramos ES mažėjimas jos šalių-narių elektoratuose. Ir šis mažėjimas per ateinančius dvejus metus gali tik didėti. Jungtinė Karalystė dabar yra pasiryžusi iki 2016-ųjų surengti referendumą dėl likimo ES sudėtyje, o tolimojo krašto kairiųjų partija – pasiryžusi, kaip ir Graikijoje, pabėgti nuo ekonominės reformos gniaužtų – jau kitą rudenį gali laimėti visuotinius rinkimus Ispanijoje.
Žinoma, įvykiai dar gali pasisukti teigiama linkme, jeigu JK nuspręs likti ES, o Ispanija pasiryš išlaikyti status quo ar laikytis nuosaikesnės pokyčių vizijos nei ta, kurią praktikuoja Graikijos „Syriza“ vadovaujama vyriausybė. Tačiau blogiausio atvejo scenarijus ES ateičiai atrodo vis labiau tikėtinas: Graikijos pasitraukimas iš eurozonos, JK išstojimas iš ES, ir Ispanijos rinkimų rezultatai, primenantys Graikijos.
Jei tikrai kils tokia audra, į pavojų gali būti pastatyta visa ES egzistencija, nes kitos šalys-narės taip pat svarstytų arba imtų planuoti savo ateitį be ES. Iš tiesų, tokiu atveju suklestėtų visos euroskeptiškos ir nacionalistinės jėgos ES šalyse, kurios, su vis didesniu pasisekimu, ragina savo atitinkamas šalis pasitraukti iš ES ir paverčia tai centrine savo vietinių politinių debatų ir rinkiminių kampanijų tema. Kitais žodžiais tariant, galime netekti beveik 60 metų trunkančios europietiškos integracijos – ištiso Europos vienybės projekto.
Europai nebūtina eiti šuo keliu, bet, turint omenyje dabartinį ES lyderių nepajėgumą pripažinti ir kovoti su iškylančiais iššūkiais, atrodo labai realu, kad tai gali nutikti. Graikijos ir Britanijos pasitraukimo kombinacija ir jos pasekmės ne tik eurozonos stabilumui, bet ir tolimesnei ES egzistencijai, yra kone didžiausias pavojus, su kuriuo Europa susidūrė nuo Šaltojo karo pabaigos.
Norint neleisti ES subyrėti, visų pirma, reikės strateginio spendimo Graikijos krizei. Graikijai reikia ir pinigų, ir reformų. Atėnų, Briuselio ir netgi Berlyno vyriausybės negali susitaikyti su Graikija, kaip su žlugusia šalimi ir ekonomika. Ši tebesitęsianti pokerio partija tarp Graikijos vyriausybės ir „troikos“ (Europos Komisijos, Europos centrinio banko ir Tarptautinio valiutos fondo) daro žalą visoms joje dalyvaujančioms pusėms – o labiausiai Europai. Ir galiausiai ji gali baigtis tik atnaujintu paramos teikimu Graikijai arba visos Europos nugarmėjimu į bedugnę.
Jeigu Graikijos išėjimo pavyks išvengti, kas turėtų būti aukščiausias ES prioritetas, Britanijos pasitraukimo iš ES šešėlis iškart atrodytų nebe toks baisus. Tiesą sakant, čia labiau rizikuoja britų premjeras Davidas Cameronas, kadangi galime būti beveik tikri, jog Škotija nepritars JK pasitraukimui iš ES ir pastatys pačios JK ateitį į pavojų.
Vis dėlto, nepaisant Camerono atsidūrimo savo paties išsikastoje duobėje, ES turėtų parodyti daugiau lankstumo savo derybose su Britanija dėl klausimų, kurie nesikerta su esminiais Bendrijos principais. JK galima būtų pasiūlyti papildomą galimybę nedalyvauti tam tikruose ES projektuose (kaip kad ir dabar šalis nenaudoja euro). Taip ES lyderiai galėtų rasti formulę, kuri patikintų Britaniją dėl eurozonos įtakos vieningai rinkai.
Jeigu, be veiksmingo Graikijos ir Britanijos krizių sprendimo, ES dar galėtų sustiprinti savo vienybę ir ryžtą adresuojant Ukrainos konfliktą ir stojant akistaton su šiandienos revizionistine Rusija, ji kaip mat apsigintų nuo jos egzistencijai keliamos grėsmės. Dabar tai nėra labiausiai tikėtinas scenarijus, bet gali tokiu tapti, jeigu Europa nuspręs – geriau anksčiau negu vėliau – kad abejingumo pasekmių privalu išvengta bet kokia kaina.
Joschka Fischeris, Vokietijos užsienio reikalų ministras ir vicekancleris 1998-2005 m.
