Pirmadienį Jungtinių Tautų organizacijos Generalinė Asamblėja priėmė rezoliuciją dėl žmogaus teisių situacijos Autonominės Krymo Respublikos Sevastopolio mieste. „Balsavimo rezultatas: „už“ – 70 šalių, „prieš“ 26, o 77 susilaikė“, – pranešė Generalinės Asamblėjos posėdžio pirmininkas.
Pasak Ukrainos atstovo JTO Volodymyro Jelčenkos, priimtais dokumentas yra „papildomo spaudimo Rusijai“ instrumentas. Rezoliucija smerkia rimtus Krymo gyventojų teisių pažeidimus ir primena tokius faktus kaip vykdomas egzekucijas be teismo, prievartinius dingimus be žinios, politiškai motyvuotus baudžiamuosius persekiojimus, diskriminaciją, įbauginimo taktikas, prievartą, kankinimus ir kitus žmogaus teisių pažeidimus Kryme. Atsakomybė už visa tai, kas vyksta Kryme, tenka Rusijos Federacijai, nes ji yra pusiasalį okupavusi šalis. Į rezoliuciją taip pat įtrauktas kreipimasis į JTO Aukščiausiąjį žmogaus teisių komisarą su siūlymu parengti ataskaitą apie situaciją pusiasalyje. Iš Rusijos federacijos reikalaujama suteikti JTO paskirtoms tarptautinėms žmogaus teisių misijoms netrukdomą prieigą prie Krymo.
Atrodytų, kas čia naujo? Okupacija ir po jos sekusi neteisėta teritorijos aneksija jau pačios savaime yra tarptautinės teisės pažeidimai. Už tai dar 2014-aisiais Rusijai buvo paskirtos „sankcijos už Krymą“. Dauguma pasaulio šalių patvirtino savo ištikimybę ir palaikymą Ukrainos teritoriniam nedalomumui. Koks skirtumas? Viena rezoliucija daugiau ar mažiau. Tame ir reikalas, kad skirtumas yra. Naujoji JTO Generalinės Asamblėjos rezoliucija ne tik pripažįsta agresijos faktą, bet ir numato reakciją į okupacijos pasekmes. Tuo pačiu yra pripažįstama, kad jokio savanoriško „prisijungimo prie tikrosios tėvynės“ paprasčiausiai nebuvo. Bandydama pavergti okupuotas teritorijas, šalis okupantė pradėjo vykdyti sistemines vietos gyventojų represijas. O tai – jau nauji nusikaltimai. Kaip tik apie tuos dar neaptartus nusikaltimus ir yra kalbama naujojoje JTO rezoliucijoje.
Atvirai kalbant, pasaulis dar iki šiol nesugebėjo adekvačiai sureaguoti, kaip to reikalauja Krymo situacija. Daugybė žmogaus teisių organizacijų ataskaitų išdėsto Kryme vykdomų nusikaltimų faktus, tačiau ne visada už jų esantiems reiškiniams suteikia tinkamas charakteristikas. Pavyzdžiui, „Amnesty International“ ataskaitoje „Krymas tamsoje: kova su opozicine nuomone“ yra kalbama apie Krymo totorių tautai taikomas represijas. Žmogaus teisių organizacijos dokumente, kurio kiekviename skyriuje yra aptariami atvejai vienaip ar kitaip susiję su Krymo totoriais, pabrėžia, kad kalba eina apie persekiojimus dėl ideologinių nesutarimų. Šios žmogaus teisių organizacijos nuomone, Rusija Kryme kovoja su oponuojančiomis nuomonėmis ir tiesiog taip jau išėjo, kad Krymo totoriams kaip geriausiai organizuotai okupacijos nepripažįstančiai žmonių grupei, tenka daugiausiai. Tačiau jokio spaudimo būtent šiai tautai (dėl etninės priklausomybės) iš Rusijos pusės, „Amnesty International“ nuomone, nėra. Ir tai labai keista. Juk situacija, kai vienos tautos žmonės turintys kolektyvines teises, yra persekiojami tegu ir dėl skirtingų priežasčių, tačiau su tu pačiu tikslu, kaip tik nurodo į etninį ir rasinį persekiojimo pobūdį.
Arba, pavyzdžiui, tokios diskriminacijos formos kaip prievartinis rusiškų pasų išdavimas, jaunų žmonių šaukimas į šalies okupantės armiją, Rusijos įstatymus taikantys teismai, akivaizdžiai apribojantys Kryme gyvenančių Ukrainos piliečių teises, ekspropriacija (turto nusavinimas), kliūtys užsiimti ekonomine ir ūkine veikla – visa tai yra sisteminio Ukrainos piliečių, gyvenančių Ukrainos žemėje teisių pažeidinėjimo pavyzdžiai. Šioje situacijoje net nesvarbu, ar dauguma Krymo gyventojų suvokia, kad jų teisės yra pažeidžiamos, ar jie yra pasiryžę skųstis ir protestuoti. Teisių ir laisvių pamynimas – tai faktas, kuris yra konstatuojamas remiantis tam tikrais požymiais.
Tačiau daugelio kalbančiųjų apie Krymą pikdžiugiškai atkreipia dėmesį į nedidelį besikreipiančių į tarptautinius teismus Krymo gyventojų skaičių ir konstatuoja, kad nepatenkintų okupuotame pusiasalyje kaip ir nėra. Taip yra nustumiamas į šalį neteisėtų okupantų sprendimų, liečiančių milijonų Ukrainos gyventojų interesus, kontekstas. Arba, štai dar vienas pavyzdys. Neretai pokalbiuose apie Krymą galima išgirsti apie „referendumą“ ir jo rezultatus, kaip apie tam tikrą Krymo gyventojų nuotaikų ir nuomonės įrodymą. Prorusiškų nuotaikų Kryme mitas yra tiražuojamas taip, lyg sprendžiant nusikaltimo klausimą, turėtų reikšmę nusikaltėlių, aukų ir liudininkų nuotaikos. Krymas yra už teisės ir įstatymų ribos atsidūrusi teritorija, kurioje žmonės žūsta, dingsta be žinios, yra persekiojami. Nejau visuomenės nuomonės apklausos yra atsvara šiai realybei? Tikras absurdas! Tačiau Krymo okupacija tarptautiniame diskurse labai dažnai tampa tokio sąmoningo absurdo auka.
Bandymas pasislėpti už konkrečių persekiojimo atvejų ir sąlyginai nedidelio jų masto (lyginant su kai kuriomis trečiojo pasaulio šalimis ar konfliktų zonomis) greičiau primena tyčinį šalies okupantės daromų sisteminių nusikaltimų ribų ištrynimą. Nenoras matyti nusikaltimų ne kaip pavienių atvejų, o kaip aiškios sisteminės veiklos, atriša agresoriams rankas. Kam rizikuoti ir, pavyzdžiui, grūsti istorinius šios vietos gyventojus totorius į vagonus ir masiškai ištremti iš teritorijos, jei galima šios tautos atstovus šalinti po vieną – kažką už maldą, kažką už nuomonę, kažką už draudžiamą laikraštį? Tai ne tik gąsdina, tai absoliučiai demoralizuoja. Nusikaltime svarbu nusikalstami ketinimai, metodai ir pasekmės, o ne aukų skaičius. Demonstruodami šališkumą vienos tautos atstovams, okupantai visus kitus laiko didžiulėje baimėje.
Daromo spaudimo taktika taikoma ne tik Krymo totoriams. Prieš politiškus ukrainiečius yra imamasi savų poveikio būdų. Jie yra persekiojami už nacionalinę ukrainietišką simboliką, suimami išgalvotų kaltinimų pagrindu kaip įvairių įmanomų diversinių grupių nariai. Kryme sparčiai mažėja darbo vietų skaičius. Iš Rusijos teritorijos nuolat yra gabenami valdininkai ir specialistai, kurie tuoj pat užima darbo vietas, kurios Krymo gyventojams dabar jau yra nebeprieinamos. Daromas dar vienas nusikaltimas – „minkštoji“ deportacija. Rusija įvairiomis priemonėmis verčia ukrainiečius išvykti iš pusiasalio, į kurį nuolat vežama jų pamaina – tikri Rusijos piliečiai. Tačiau būtent Krymo totoriai ir jų padėtis pusiasalyje yra geriausia šalies okupantės portreto metafora. Krymo totoriai yra persekiojami ne atsitiktinai, o kaip visa tauta. Dėl to nekyla nė mažiausios abejonės. O tai reiškia, kad Rusija sąmoningai imasi metodų, esančių už civilizuotumo ribų.
Štai vienas pavyzdys. Po to, kai Simferopolio rajono Beloglinkos ir Mirnoje kaimuose gyvenančių Krymo totorių grupė kreipėsi į kaimo tarybą su prašymu prie įvažiavimų į kaimus pastatyti ženklus su istoriniais kaimų pavadinimais – Ataš Kijat ir Saraily Kijat – tarp partijos „Vieninga Rusija“ deputatės Natalijos Kryžko, buvusio „Augimo partijos“ kandidato į Krymo deputatus Aleksandro Talipovo ir visuomeninės organizacijos „Tauridės sąjunga“ vicepirmininkės Lilijos Didenko įvyko įdomus pokalbis.
Kryžko suskubo socialiniuose tinkluose paraginti neleisti įvykti „siaubingai klaidai“ ir išsakė nuomonę, kad Mirnovskio kaimo tarybos deputatą Snaverą Chalilovą, palaikiusį kaimo gyventojų iniciatyvą, reikėtų išgabenti už Perekopo (miestas, besijungiantis pusiasaliu su žemynine Ukrainos dalimi – red.). Tačiau tam jau reikėtų viso traukinio ešalono, skundėsi madam „Vieningos Rusijos“ narė, mat „deja, jis toks ne vienas“. Toliau buvo siūlomos dar radikalesnės priemonės: „Tada į baržą ir į giliausią Juodosios jūros vietą... ir liktų jie visi tik prisiminimuose“. Štai taip. Gyventojams paprašius ženklų su istoriniais totoriškais vietų pavadinimais, vieni Krymo gyventojai (beje, einantys svarbias visuomenines pareigas) visiškai viešai ir nesigėdindami siūlo skandinti kitus. O šalis, kurioje šiuo metu vyksta regioninio Medžliso vadovo, pakomentavusio, kad reikia atkurti Ukrainos teritorinį vientisumą, teismo procesas (tiksliau teismo proceso parodija), į rasistinius pasisakymus prieš Krymo totorius niekaip nereaguoja. Beje, manau, svarbu paminėti, kad čia neina kalba apie kaimų pavadinimų keitimą – gyventojai tiesiog paprašė leidimo pastatyti papildomus ženklus su istoriniais pavadinimais. Jei tai nėra vienos tautos diskriminacija ir jai daromas spaudimas, tai tada kas?
Ukrainoje tikimasi, kad naujai priimta rezoliucija padės pakeisti santykius ir situaciją Kryme. Kaip tik to ir bijosi Rusija. Todėl ir blokuoja bet kokį teisinį sprendimą, kuriame yra minimas Krymas ir Krymo totoriai. Okupacija – tai tarptautinės teisės pažeidimas, davęs pradžią visai eilei sisteminių nusikaltimų. Rusijos politika Kryme neturi nieko bendro su kitaminčių persekiojimu. Ji diskriminuoja kitoniškumą. Ir vis dėlto, kai kalba eina apie totorių tautą, visas Krymo reikalas atrodo visai kitaip. Darydama spaudimą istoriniams vietovės gyventojams šalis okupantė užsiima dar bjauresnio pobūdžio savivale. Rusijos vyriausybė okupuotų teritorijų gyventojus diskriminuoja dėl rasinio arba etninio priešiškumo. JTO rezoliucija pagaliau teisingai sudėlioja akcentus. Tačiau kas nutiks, jei Rusija, kaip įprasta, pasakys „ne“ ir neįsileis žmogaus teisių stebėjimo misijų?
Krymo užėmimas buvo skirtas parodyti, kad teisinė ir įstatyminė sistema prieš karinę galią yra bejėgė. Tai, kas vyksta, stabdyti reikia ne žodžiais ir raginimais, o naujomis sankcijomis. Tai taptų perspėjimu visam pasauliui, kad, net ciniškos karinės okupacijos sąlygomis, teisinė sistema yra pajėgi apsaugoti žmones nuo agresorių. Ko šiandien labiausiai reikia Krymui – kad po labai adekvataus (pagaliau) situacijos įvertinimo, tarptautinė bendruomenė imtųsi adekvačių veiksmų.
Larisa Vološina,
Kijevas, Ukraina
