Kai po Padėkos dienos daugelis ilsisi, leidžia laiką su šeima, draugais ar bando laimę nuolaidomis viliojančiuose to savaitgalio išpardavimuose, labdaros klubui ,,Alatėja” priklausantys žmonės ruošiasi savo tradicinei šventei – puošia salę, gamina maistą, pakuoja prizus, lygina staltieses, rūpinasi programa ir dar šimtais dalykų, kuriuos reikia suspėti sužiūrėti, iki susirinks svečiai. Tiesa, dar ir patiems pasipuošti reikia nepamiršti...
O svečių šįkart sulaukėme kaip niekada gausiai! Mūsų kasmetinė šventė šiais metais vyko Pasaulio lietuvių centre Lemonte, o ne Balzeko lietuvių kultūros centre, kaip buvome įpratę, tad turėdami didesnę salę galėjome priimti žymiai daugiau svečių.
Vakaro akcentas – smaragdas, šio brangakmenio spalvos dekoracijomis puošėme salę, daugelis mūsų večių atėjo pasidabinę smaragdiniu drabužiu ar prisiderinę kokią aprangos detalę. Šį brangakmenį pasirinkome neatsitiktinai – jau senovėje buvo tikima, kad smaragdas įkvepia gyventi, atgimti ir atsinaujinti. Jis atveria širdį, nuramina emocijas ir padeda įgyvendinti svarbiausius gyvenimo projektus. Jo galia tokia didelė, kad pasirenkant bendraminčius ir draugus nušviečia mūsų kelią ypatinga šviesa, o ji padeda mums būti kartu!
Jeigu galėtume, dovanotume smaragdus visiems, kuriems esame padėję – ligoniams, vaikams ir suaugusiems, nelaimingiems, verkiantiems, taip pat visiems, kurie aukojo, prisidėjo prie mūsų darbų, nes tie žmonės, net to nežinodami, yra smaragdai, suteikiantys viltį ir norą tęsti mūsų veiklą.
Pradėdama vakarą Audronė – viena iš mūsų ,,Alatėjų” – perskaitė laišką: ,,Kaip džiaugiuosi, kad Tu esi su mumis! Man 17 metų, bet turiu nemažai patirties – tiek visko mačiau, jaučiau, pažinau ir išgyvenau. Negaliu likti abejinga kitų skausmui ir nelaimėms – ar tai mažasis onkologinis ligonis, ar našlaitis vaikų namuose, ar močiutė senelių namuose, ar netektį išgyvenantis tautietis Čikagoje – visų skausmas tampa mažesnis, kai jį išgyvename kartu.
Kaip gera paskatinti jaunąjį menininką, padovanoti ekskursiją specialiosios mokyklos vaikams, paremti lietuvišką židinį išeivijoje ar pabūti Kalėdų seneliu keliems šimtams vaikučių Lietuvoje – visa tai ir dar daugiau yra mano kelyje per tuos 17 metų.
Dėkoju visiems mūsų draugams ir bičiuliams, kurie metai iš metų buvo su manimi. Visada su didžiausia pagarba prisimenu a. a. p. Stanley Balzeką ir būsiu dėkinga, kad jis manimi patikėjo ir 16 metų buvau viešnia jo namuose kviesdama mūsų draugus į savo gimtadienio šventę.
Kad ir kaip toli esu nuo gimtinės, ji visada yra mano mintyse. Kaip ir mūsų broliška tauta, kuri už savo tautos būtį šiandien moka didžiulę savo gyvybės kainą. Kelias ukrainiečių šeimas Lietuvoje aplankė mano dovanos, į Ukrainą onkologiniams ligoniukams iškeliavo medicininės priemonės per ,,Rugutės” fondą, o į frontą kitais keliais iškeliavo batai. Ir tada supratau, labiausiai myliu gyvenimą, kur juokiasi vaikai ir mamos akys, kur tėtis sūpynėse supasi su sūnumi, o senelių namai kvepia blynais…
Esu labai laiminga ir dėkinga, kad visa tai galiu daryti jūsų vardu ir jūsų dėka. Šiandien dėkoju kitoms lietuviškoms labdaros grupėms JAV, kad galime mokytis davimo meno kartu, ir Tau, ištikimas mano drauge, kuris šiandien esi čia. Ačiū, kad esi mūsų šventėje, ačiū, kad galime švęsti gyvenimą kartu, ačiū, kad mus supranti, palaikai ir remi.
Jūsų Alatėja”
Susirinkusius pasveikino ir visos ,,Alatėjos” moterys: ,,Ačiū Jums, kad pasirinkote šį vakarą praleisti kartu, taip prisidėdami prie mūsų veiklos. Yra daug visokių progų, švenčių, bet jūs esate čia su mumis! Ačiū mūsų ištikimiems draugams ir bičiuliams ir nuoširdžiai dėkojame atėjusiems pirmą kartą.”
Vakaro svečiai turėjo progą paklausyti šventiškai nuteikiančių melodijų, kurias mums dovanojo Karolina ir Linas Ivanauskai. Skambėjo lietuvių ir anglų kalbomis atliekami kūriniai, vienas jų –sukurtas pačios Karolinos.
,,Alatėjos” metus skaičiuojame nuo lapkričio iki lapkričio. Ir vėl prisimename tuos, kurių netekome, kurių mums taip trūksta… Tegul šviečia žvakių šviesa jiems amžinybėn tarsi liudijimas, kad mes juos prisimename ir tęsiame mūsų kartu pradėtus darbus toliau. Sveikindamas vakaro svečius išėjusius prisiminė ir kunigas Liudas Miliauskas. Jis kalbėjo ir apie viltingą švenčių laukimą, apie gerų darbų prasmę ir pasidžiaugė draugyste su ,,Alatėja” – Tėviškės parapijoje, kur jis kunigauja, jau yra vykęs ne vienas labdarai skirtas ,,Alatėjos” renginys, tokių bendrų renginių tikimės ir ateityje.
Per 17 mūsų veiklos metų su kai kuriais mūsų herojais esame susitikę, su kai kuriais tik nuotoliniu būdu bendraujame, stebime, kaip jiems sekasi. Visad miela gauti tokius padėkos žodžius: ,,Neįmanoma išreikšti dėkingumo žodžiais, ačiū už pagalbą, šiltą požiūrį, nes tai yra tokia retenybė mūsų pasaulyje. Daugelis žmonių pamiršo ‘užuojautos’ sąvoką, o jūs jos turite daugybę. Dosniai dalinatės savo gerumu, neišdildoma energija ir linksmu nusiteikimu ir tada pasaulis tampa daug ryškesnis. Ačiū iš visos širdies už suteiktą pagalbą.”
Daug mūsų istorijų susiję su ,,Rugutės” globojamais vaikučiais. Tą šeštadienį kitoje Atlanto pusėje, ,,Rugutės” namuose vyko kraujo davimo akcija. Šiam sergančius onkologinėmis ligomis vaikus globojančiam fondui šį lapkritį sueis 18 metų. Beveik nuo pat pradžių esame jų ištikimi draugai ir stengiamės jiems aukoti, siųsti medicinines priemones, dovanas.
Paskutinis prašymas – atsiųsti medicininių priemonių, kurios naudojamos prilaikyti ranką, kai kūdikiams iki 3 metukų lašinami cheminiai vaistai. Kaip rašo ,,Rugutės” fondo įkūrėja Edita Abrukauskienė, Kauno klinikose mūsų atsiųstus rankyčių įtvarus jau beveik sunaudojo – jie yra vienkartiniai arba naudojami bent jau vienam vaikui keletui kartų, bet Lietuvoje juos išvalo ir naudoja vėl ir vėl skirtingiems ligoniukams. Europoje ir Lietuvoje atsiranda vis daugiau įvairių gydymą palengvinančių medicininių priemonių, bet šitų kol kas dar nėra. Tad esame laimingi, kad galėjome jų nusiųsti. Nuoširdžiai dėkojame Domui Zastarskiui ir jo šeimai, Agnei Poliuvienei ir jos šeimai bei jų draugams už paaukotus pinigus – visi pinigai jau rugučiukų rankose, o jiems skirti siuntiniai keliauja į Lietuvą.
Galbūt pamenate šaunuolį Justą iš Šiaulių, kuris serga Diušeno raumenų distrofija? Su juo draugaujame jau beveik 8 metus. Mėginome jiems padėti, kai jie dalyvavo gydymo programoje Belgijoje, kur buvo taikomi ekperimentiniai vaistai. Justui sausį jau bus 18 metų, fiziškai jis jaučiasi gana silpnai, bet emociškai stengiasi nepasiduoti. Jo šeima gyvena vėl Lietuvoje, bet karts nuo karto keliauja į Belgiją. Tiek vilčių buvo sudėta į ekperimentinį gydymą, tačiau programa nebaigta. Labai smagu stebėti, kaip Justas, vabalus ir dinozaurus mylėjęs 10-metis tapo studentu, mokosi kompiuterinio programavimo.
2009 metais atsiliepėme į pagalbos šauksmą ir parėmėme mažytę mergaitę Tėją, kuri gimė su liga, nuo kurios jai silpo regėjimas. Šiandien jai 13 metų, šeima jau 12 metų gyvena Norvegijoje, o Tėja nenuleidžia rankų, nors jos regėjimas leidžia matyti tik 10% vaizdo. Ji labai savarankiška ir naudodamasi specialiomis priemonėmis mokosi mokykloje. Tėjos laukia dar viena operacija, bet mes labai džiaugiamės, kad ji mus prisimena ir sako, jog buvo labai laiminga gavusi dovanų net iš Amerikos!
Ne visos istorijos linksmos. Šią vasarą lietuviškoje spaudoje buvo pasakojama apie Klaipėdos rajone įvykusią nelaimę, kai nuo stogo nukrito ir žuvo jaunas vyras – su 4 vaikais liko jo gyvenimo draugė. Surinkę pinigų garažiniame išpardavime, juos perdavėme šiai jaunai našlei, o prieš šventes vaikučius pasieks kaledinės dovanos. Kaip ir kelias dešimtis vaikų Pakruojo rajone, kurie gyvena laikinuose vaikų namuose.
Deja, aplink mus tikrai nemažai sergančių, kovojančių su onkologinėmis ligomis, liūdinčių dėl vieno ar kito šeimos nario netekties. Išgirdę apie tokias nelaimes kiek galėdami stengiamės padėti.
Tai tik keletas vaikų, šeimų, kurioms mes padėjome. Per 17 metų ,,Alatėjos” albumuose ir Facebooko paskyroje, užrašų knygelėse atsirado daug vardų ir pavardžių, kam buvo skirtos lėšos, ką parėmėme liūdesio akimirką, ką nudžiuginome. Kai kurių žmonių atsiųstos padėkos, sveikinimo atvirukai primena, kad mūsų parama ar dėmesys jiems buvo svarbu ir reikalinga. Bet duodantiems tai yra ne ką mažiau svarbu.
Visa mūsų klubo veikla – tai mūsų laisvalaikis. Norint surinkti daugiau pinigų labdarai tenka paplušėti, jau tradicija tapo kiekvieną vasarą daryti ,,garažinius” išpardavimus, kai visi dirbame išsijuosę kelias dienas. Bet kai per savaitgalį surenkame kelis tūkstančius dolerių, parduodami suaukotus daiktus, ir po to juos galime kažkam paskirti, aplanko tikrai labai geras jausmas. Be to, dirbti visiems kartu – irgi nemažas džiaugsmas.
Kiekvieną vasarą Mičigano valstijoje esančioje ,,Dainavoje” organizuojame stovyklą šeimoms ir su ten stovyklaujančiais žmonėmis taip susidraugavome, kad juos irgi laikome ,,Alatėjos” dalimi. Tad mūsų yra žymiai daugiau nei 12 šeimų – visas būrys! Džiaugiamės, kad mūsų renginiuose užsimezga pažintys, vis nauji žmonės prisideda prie klubo darbų. Esame laimingi, kad pas mus ateina tiek nuoširdžių, darbščių, empatiškų žmonių.
Per tuos 17 metų prie mūsų veiklos vienokiu ar kitokiu būdu prisidėjo daug žmonių, šitą vakarą suruošti padėjo daug geraširdžių, dosnių mūsų draugų. Kaip smagu, kai žmonės patys kreipiasi ir siūlo dovanas, siūlosi padėti, ieško prizų. Esame dėkingos ir savo vyrams – jie visus 17 metų neatsisako mums padėti ir palaiko mūsų veiklą, be jų mes sunkiai įveiktumėm visus darbus.
Šio labdaros vakaro tikslas – surinkti kuo daugiau pinigų kitiems mūsų projektams, kad galėtume padėti ir rugučiukams, ir tiems, kam reikia mūsų pagalbos. Jau tradiciniu tapusiai loterijai ir tyliajam aukcionui lietuvių kompanijos ir pavieniai žmonės aukojo prizus. Tad svečiai galėjo išbandyti laimę pirkdami loterijos bilietus ir varžydamiesi ,,tyliajame” aukcione. Esame be galo dėkingi ir dosniai prizus dovanojusiems, ir loterijos bilietus pirkusiems. Visos vakaro metu surinktos lėšos bus skirtos labdarai.
Po muzikinės įžangos savo svečius kvietėme vaišintis mūsų pačių ir dosnių mūsų draugių šeimininkių paruoštomis vaišėmis. Jau ne kartą sulaukiame pagyrų, kad su meile paruoštas vaišes ne vienas prisimena kaip vieną iš ,,Alatėjos” vakaro įsimintinų ,,ingredientų”.
Užgrojusi smagi muzika, kurią šiam pokyliui parinko Žygis Janus, kvietė pašokti, pabendrauti, pasidžiaugti buvimu kartu. Daugiau apie mūsų veiklą vakaro metu buvo galima sužinoti apžiūrint stendus su nuotraukomis, kuriose įamžinta mūsų kasdienybė, šventės, susitikimai. Esame dėkingi, kad PLC mums išnuomavo patalpas ir geranoriškai mus priėmė.
,,Alatėjos” vakaras buvo skirtas mums visiems ne tik po kasdienybės darbų ir prieš didžiąsias metų šventes susitikti, pasilinksminti, bet kartu – ir nepamiršti, kad visada prasminga dalintis, o ypatingai su tais, kurie yra mažesni, silpnesni ir ne tokie laimingi.
Turime vilties, kad smaragdinis vakaras mus dar labiau suartino, suteikė tikėjimo, kad ir pačiu sunkiausiu metu turėsime viltį, jog esame ne vieni, kad ir didžiausios kliūtys gali būti įveikiamos.
Artėjančių švenčių proga norime visiems palinkėti stiprios sveikatos, rūpintis ir mylėti save, savo artimus, būti atvirais kitų skausmui ir džiaugtis gyvenimu, nuspalvintu ne tik smaragdine spalva.
Loreta Timukienė
Vėjūnės Sidaugaitės nuotraukos
