Karyba ir diplomatija yra neatsiejamai susijusios – išskyrus Obamos administracijos politiką Sirijoje. Nors derybų keliu pasiektas susitarimas ir toliau išlieka vieninteliu keliu, kaip išbristi iš Sirijos krizės, tačiau šiuo metu visi faktai, apie tai, kas ten vyksta, rodo, kad kol kas ten nėra įmanomas prasmingas derybų procesas, jau nekalbant apie sprendimą. Sirijos prezidentas Basharas al-Assadas neturi jokių priežasčių šį politinį procesą vertinti kaip kažką daugiau nei žaidimą, kuriame galima kandžiai pašiepti ir žudyti savo priešininkus, tuo pat metu įtikinant sąjungininkus vis intensyvinti pastangas saugoti jo režimą.
Tačiau daugiausiai naudos iš valdžioje liekančio Assado gauna net ne pats Assadas, ne Rusija, ne Iranas, ne „Hezbollah“ ir net ne „Islamo valstybė“. Daugiausiai naudos gauna „al-Qaeda“. Grupuotės atšaka Sirijoje „Jabhat al-Nusra“, pastaruosius penkerius metus praleidusi įsimaišiusi į platesnes revoliucines pajėgas, o savo ekstremistinį veidą atskleidusi labai lėtai ir strategiškai, dabar raško Vakarų ir, pirmiausia, Amerikos nesugebėjimo išspręsti Sirijos krizės vaisius. Pasak grupuotei artimų šaltinių, „al-Nusra“ vien nuo vasario į savo gretas priėmė daugiau nei 3 000 sirų iš Idlibo ir pietinio Alepo. Tai ypatingo masto užverbavimas iš teritorijos, savo dydžiu artimos Konektikuto valstijai.
„Žmonių gelbėtoja“
Beviltiškai gaila ir skausmingai ironiška, kad vis didesniam skaičiui sirų „al-Qaeda“ atrodo ištikimesnė jų gyvybių saugotoja nei Jungtinės Valstijos. Civilių apsauga yra kertinis elementas, o plačiai paplitęs požiūris dėl JAV politikos amoralumo ir visiško abejingumo eilinių gyventojų gyvybėms labai tiesiogiai prisidėjo prie „al-Qaeda“ augimo. Net mūsų kova prieš IS suteikia kozirių grupuotei, kuri pasinaudoja tuo, kad dauguma iš mūsų pasirinktų partnerių šioje kovoje palaiko dviprasmiškus santykius su Assado režimu ir visiškai atvirai bendradarbiauja su Rusija. Taip, mes iš tiesų nuolat pasiekiame pergales kovoje su IS, tačiau tai tėra taktinės pergalės, ilgalaikėje perspektyvoje kuriančios antrinį nestabilumą, kurį „al-Qaeda“ sėkmingai išnaudos.
Delsimas yra pražūtingas. Negalima apsimesti, jog nežinoma, kas vyksta, ir laukti naujos 2017 metų administracijos. Įvykiai klostosi per greitai, o IS toli gražu nėra vienintelė problema, kurią reikia skubiai spręsti. Sprendžiant iš dabartinės jo trajektorijos, konfliktas Sirijoje beveik garantuotai tęsis ir gilės bei truks dar mažiausiai dešimtmetį. Daugiausiai naudos iš to gaus visose konflikto pusėse esantys ekstremistai, vadinasi, mūsų laukia dar baisesnė situacija nei kadaise Afganistane – ir nepamirškime, kad tai vyksta prie Europos sienų. Gal IS ir galima artimiausiu metu nugalėti teritoriškai, tačiau net ir tai padaryti nebus lengva. O tuo tarpu „al-Qaeda“ gali tapti kur kas išmanesnės, giliau įsišaknijusios ir turinčios daugiau puolamosios jėgos, negu mes kada nors iki šiol buvome susidūrę, teroristinės grėsmės įsikūnijimu.
Nors ir lieka galimybė šalyje nugalėti IS, tuo pat metu neišsprendžiant (ar net nesprendžiant) platesnės šalies krizės, „al-Qaeda“ likimas yra neatsiejamai susijęs su konflikto rezultatais ir tuo, kaip jis baigsis. Dar daugiau – skirtingai nei IS, „al-Qaeda“ Sirijoje negali (ir neturėtų) būti nugalėta pasitelkiant išimtinai tik karines priemones. Rusija nuolat siekia dvišalės kampanijos su JAV kovojant prieš „Jabhat al-Nustra“, ir nors tai toli gražu nėra daroma, šią galimybę prezidentas Obama aktyviai svarsto. Tačiau tokia strategija ne tik kad neduotų naudingų rezultatų – tai būtų akivaizdžiai klaidingas žingsnis. Visas „Jabhat al-Nusra“ veikimo principas yra sukurtas taip, kad apsidraustų ir iš tokio galimo scenarijaus gautų didelės naudos.
JAV turi galimybę susigrąžinti nors kažkiek savo prarastos reputacijos, prioritetu iškeldama griežtą (ir, jei reikia, agresyvią) civilių apsaugą. Tai galima padaryti palei sienų teritorijas sukuriant „saugias“ arba „nebombardavimo“ zonas arba atakomis baudžiant civilių gyvenviečių, humanitarinių ir gydymo įstaigų bombardavimus.
Iš esmės, „al-Qaeda“ Sirijoje vis labiau klesti dėl dviejų realybių: 1) nuolatinio konflikto, nestabilumo ir nebaudžiamų Assado vykdomų masinių civilių žudymų; 2) dėl nepakankamai remiamos nuosaikios pilietinės, politinės ir karinės opozicijos. Jei (ir kai) šie du faktoriai apsivers, tai bus pats didžiausias ir galimai mirtinas smūgis „al-Qaedai“.
Konflikto sukeltas nestabilumas
Norėdama mesti iššūkį pirmajai realybei, JAV turi galimybę susigrąžinti nors kažkiek savo prarastos reputacijos, prioritetu iškeldama griežtą (ir, jei reikia, agresyvią) civilių apsaugą. Tai galima padaryti palei sienų teritorijas sukuriant „saugias“ arba „nebombardavimo“ zonas arba atakomis baudžiant civilių gyvenviečių, humanitarinių ir gydymo įstaigų bombardavimus. Svarbiausia, JAV privalo pademonstruoti pasiryžimą labiau apčiuopiamai naudoti savo galią baudžiant už karo nusikaltimus. Žinoma, prieš imantis karinių veiksmų, galima panaudoti visą „švelnesnių“ priemonių arsenalą – sugriežtinti ir išplėsti sankcijas, uždrausti laivams įplaukti į Viduržemio jūrą, mesti iššūkį Sirijos vaidmeniui JT Generalinėje asamblėjoje. Tačiau visa tai reikalauja laiko, kurio mes šiuo atveju nebūtinai turime.
Nors kariniai veiksmai turi savos rizikos, priešiškos eskalacijos tikimybę galima sumažinti iki minimumo, prieš imantis veiksmų perspėjant apie tai Maskvą, nors šioji neturi nei jokio suinteresuotumo, nei galimybių įsitraukti į karą su Amerika. Jau seniai laikas atskleisti Vladimiro Putino blefą. Galų gale, juk be agresyvių veiksmų Sirijoje, didžiausia Rusijos investicija neabejotinai buvo dvipusių santykių su JAV išnaudojimas, siekiant susikurti „konstruktyvios partnerės“ sprendžiant Sirijos krizę įvaizdį. Rusija amerikietiškų karinių lėktuvų ir sparnuotųjų raketų nepuls numušinėti, ypač, jei mūsų taikiniais netaps esminė ir svarbiausia režimo infrastruktūra.
Taigi, naudodama civilių apsaugą kaip ribotos ir tikslingos intervencijos iš oro mechanizmą, JAV tuo pat metu prisidėtų prie žmonių gyvybių apsaugojimo ir tokiu būdu sušvelnintų mirtiniausią Sirijos konflikto aspektą bei sukurtų stabilesnę aplinką, kurioje galėtų klestėti nuosaiki pilietinė opozicija. O svarbiausia, kad taip Assado režimas prarastų svarbiausią konflikto aštrinimo šaltinį, o jo rėmėjai turėtų mažiau priežasčių taip agresyviai kovoti jo pusėje. Visa tai suderinus su kieta diplomatija, tokios sąlygos būtų kur kas palankesnės prasmingoms deryboms, nei tokios, kokias matėme iki šiol. 2013 metais vien pagrasinimas, kad bus taikomi apriboti baudžiamieji JAV antskrydžiai, sukėlė laikiną pasitikėjimo režimu krizę Damaske ir privertė dešimtis svarbių režimo asmenų su šeimomis sprukti į Beirutą. Tokių rezultatų nėra neįmanoma atkartoti.
Parama opozicijai
Tam, kad mestų iššūkį antrajai mano minėtai realybei, Jungtinėms Valstijoms būtina pripažinti, kad net jei dabartinė patvirtinta opozicija yra toli gražu netobula, ji ir toliau išlieka geriausia ir vienintele perspektyvia galimybe užtikrinti nuosaikiųjų arabų sunitų vaidmenį Sirijos ateityje ir užkirsti kelią „al-Qaeda“ pseudorevoliuciniam naratyvui.
Šiuo metu visoje Sirijoje yra apie 50 tokių patvirtintų opozicinių frakcijų, gavusių paramą per slaptą CŽV programą „Platano mediena“, vykdomą nuo 2012 metų pabaigos. Šios paramos pakako tik tam, kad kiekviena frakcija sugebėtų išlikti sudėtingoje Sirijos konflikto dinamikoje. Tačiau parama buvo nepakankama, kad sukurtų tikrą nuosaikiosios opozicijos dominavimą, o kaip tik tai ir sudarė sąlygas į areną taip stipriai įžengti „al-Qaeda“. Toliau tęsti tokią nepakankamą nuosaikiosios opozicijos strategiją, reiškia netiesiogiai prisidėti prie „al-Qaeda“ augimo ir stiprėjimo.
Tai privalo pasikeisti. Nors ir silpnesnės nei kai kurie konservatyvieji islamistai, visos 50 oficialių ir patvirtintų frakcijų išlieka tvirtai įsišaknijusios tose Sirijos bendruomenėse, kur mums yra svarbiausia ir aktualiausia atmesti ekstremistines alternatyvas.
Išorinės jėgos panaudojimas kovoje su „al-Qaeda“ tik sutvirtins dabartinį džihadistų grupuotės naratyvą, kaip tai nutiko 2014-aisiais, kai JAV oro antskrydžiai prieš jos pajėgas buvo greitai pakrikštyti „kontrrevoliuciniais“, nes jie tik silpnino opozicijos kovą prieš režimą. Leisti Assadui ir jo išorės rėmėjams imti kovoti su „al-Qaeda“ greičiausiai tik paskatintų grupuotės mobilizaciją.
Vienintelis logiškas ir įmanomas sprendimas yra vietinė ir nuosaiki opozicija. Tačiau vienintelis įtikinamas scenarijus, kuriame šios pajėgos imtų kovoti prieš savo ilgametę karinę sąjungininkę (kuri tokia tapo patogumo sumetimais), įvyktų, jei mes akivaizdžiau ir tvirčiau demonstruotume opoziciją Assado režimo brutalumui ir nenorui reaguoti į tarptautiniu mastu remiamą politinį procesą.
„al-Qaeda“ nėra ta problema, kurią galima paprasčiausiai sulaikyti Sirijos teritorijoje ir neleisti plisti už jos ribų. Su tokiais grupuotės augimo tempais, tuo metu, kai naujasis prezidentas žengs į Ovalųjį kabinetą, ji jau gali turėti iki 20 tūkstančių kovotojų. Dar daugiau, šiuo metu labai tikėtinas „Islamo Emyrato“ įkūrimas šiaurės vakarų Sirijoje. Tai reiškia, kad prasidės sudėtingas ir centralizuotas atakų užsienyje planavimas, vykstantis tiesiai prie slenksčio į Europą. Palikti Sirijos konfliktą savieigai, tuo pat metu bandant sulaikyti ir neutralizuoti jo pasekmes, yra ne tik fantastinė ir neįgyvendinama, bet ir stulbinančiai pavojinga politika.
Charlesas Listeris, terorizmo ir Artimųjų Rytų ekspertas, Vakarų koalicijos Sirijoje patarėjas
