Lietuvoje kasmet įvaikinama apie 2 proc. tėvų globos netekusių vaikų. 2013 m. buvo 1 803 galimi įvaikinti vaikai. Per pastaruosius trejus metus įvaikintų vaikų skaičius nuolat mažėjo (2011 m. įvaikinti 245 vaikai, 2012 m. – 210, 2013 m.– 187).
„Tėvų globos netekę vaikai yra ypač jautri visuomenės dalis, todėl svarbu, kad jie kuo greičiau patirtų šeimos šilumą. Audito metu vertinome, ar tinkamai organizuojamas įvaikinimo procesas, kur kiekvienas jo etapas lemia ir vaiko, ir jį įvaikinti norinčios šeimos gerovę“, – sakė valstybės kontrolierė Giedrė Švedienė.
Įvaikinimo sėkmė priklauso nuo darnių Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos, savivaldybių vaiko teisių apsaugos skyrių, globos įstaigų darbuotojų, atestuotų socialinių darbuotojų veiklos, taip pat nuo būsimų įtėvių pasiruošimo. Auditoriai nustatė, kad ne visi galimi įvaikinti vaikai siūlomi įvaikinti, nes ne visada tinkamai vertinamos jų galimybės būti įvaikintais.
Dalies tėvų globos netekusių vaikų įvaikinti nesiūloma todėl, kad vaikas pats nenori būti įvaikintas (tokių – 34 proc.) arba nustatoma, kad jo santykiai su biologine šeima, giminaičiais ar kitais asmenimis yra artimi (tokių – 22 proc.). Auditorių duomenimis, beveik pusė savivaldybių vaiko teisių apsaugos skyrių nedalyvauja išklausant vaiko nuomonę dėl jo galimo įvaikinimo, o pasitiki iš globos namų darbuotojo gauta informacija.
Nustatyta atvejų, kai savivaldybės darbuotojams išklausius vaikus tiesiogiai, jie išreiškė norą būti įvaikinti, nors pirminėje vaikų globos namų pateiktoje informacijoje nurodyta priešingai. Be to, nėra metodinių rekomendacijų, kaip įvertinti galimo įvaikinti vaiko santykius su kitais asmenimis.
Vienas iš sėkmingo įvaikinimo garantų – tinkamos ir pasirengusios priimti vaiką šeimos parinkimas.
Norintieji įsivaikinti privalo išklausyti mokymus, kurių metu taip pat ištiriamas ir jų tinkamumas įvaikinti vaiką. Tačiau specialistai nežino, kaip vertinti galimų įvaikintojų pajamų pakankamumą ir finansinius įsipareigojimus, galimybę pasirūpinti vaiku dėl sveikatos būklės, nes stinga aiškių jų vertinimo kriterijų.
Siekiant, kad įvaikintas vaikas sėkmingai įsilietų į jo naujosios šeimos gyvenimą, būtina tinkamai paruošti visus jos narius, tačiau įvaikintojų šeimoje jau gyvenantys vaikai į parengiamuosius mokymus neįtraukiami.
Audito metu nustatyta, kad daugiau negu pusė pasiūlymų įvaikinti vaiką buvo pateikiami keletą kartų, nes detaliai nereglamentuoti šeimos vaikui parinkimo kriterijai ir procedūra bei joje dalyvaujančiųjų funkcijos. Iš 95 vaikų globos namų, 73 įstaigose (77 proc.) darbuotojai nebuvo mokomi, kaip vaiką paruošti įvaikinimui.
Mokymuose nedalyvavo kūdikių namų personalas, kur gyvena daugiausiai įvaikinamų vaikų, nevyriausybinių vaikų globos namų darbuotojai, šeimynos. Taip pat nustatyta, kad įvaikinimo metu nesudarytos palankios sąlygos ryšiui tarp vaiko ir galimų įvaikintojų užsimegzti – netinkamai organizuojami jų susitikimai. Pavyzdžiui, susitikimų globos namuose metu neužtikrinamas privatumas.
Daugiau nei pusė apklaustų įtėvių teigė, kad nei socialiniai darbuotojai, nei globos namų darbuotojai su jais neaptarė susitikimo su vaiku eigos, šiame etape neteikė jiems pagalbos.
Auditoriai konstatavo, kad po įvaikinimo šeimoms trūksta kvalifikuotų specialistų paslaugų.
Nors dauguma įvaikinimo sistemoje dirbančių specialistų mano, kad po įvaikinimo su šeima bent tam tikrą laiką reikia palaikyti kontaktą, tai niekaip nėra reglamentuota. Į specialistus šeimos kreipiasi pačios, dažniausiai jau esant įsisenėjusioms problemoms.
Iki šiol neparengta įvaikinimą skatinanti strategija. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vykdomos įvaikinimo viešinimo priemonės yra pavienės, informacija visuomenės nepasiekia. 65 proc. savivaldybių per pastaruosius dvejus metus nevykdė jokių viešinimo kampanijų, kurios skatintų šeimas įsivaikinti tėvų globos netekusius vaikus.
Auditoriai Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai bei Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai pateikė rekomendacijas, kaip tobulinti įvaikinimo procesą.
