Tarpukario Lietuvos šaulys, karo policininkas, budėjęs prezidentūroje lemtingą Lietuvai 1940-ųjų birželio 14-osios naktį, partizanas, tremtinys. Tokią išskirtinę gyvenimo patirtį sukaupęs klaipėdietis Vincas Kubertavičius sausio 7-ąją sulaukė šimto metų.

Šio neeilinio jubiliejaus proga Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) uostamiesčio būstinėje pagerbtas senolis, paklaustas, kaip reikia gyventi, kad sulauktum tokio garbingo amžiaus, sakė niekada labai nesinervindavęs ir nesijaudindavęs. Neprarado jis ir vilties sunkiausiu gyvenimo momentu – kai daugiau nei dvidešimt parų pusnuogis vasario mėnesį buvo kalinamas ir mušamas karceryje.

Kariuomenė traukė nuo mažens

1. Kubertavičius 1919 m. sausio 7 d. gimė Simono ir Magdalenos Kubertavičių Daukšiuose, Marijampolės apskrityje. Jubiliatas pasakojo buvęs aštuntasis, paskutinis vaikas, pagrandukas. Keli jo broliai ir seserys buvo mirę dar iki jam gimstan. Mama mirė, kai jam buvo dešimt.

„Nežinau, kodėl nuo pat mažens traukė į karišką gyvenimą. Gal dėl to, kad vyresni broliai tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Žavėjausi jų karine uniforma ir prašiau dar vaikas būdamas vestis į kariuomenę. Tėvas net sakė, kas iš to vaiko bus, kad taip veržiasi į kariuomenę“, – pasakojo šimtametis.

Pasak senolio, baigus pradžios mokyklą vienas iš vyresniųjų brolių, ūkininkavęs ūkyje, nenorėjo leisti jo į tolesnius mokslus, nes reikėjo darbininko, o ir bijojo, kad išsimokslinęs Vincas parašys dalies turto.

1. Kubertavičius būdamas 14 metų parašė pareiškimą stoti į Šaulių sąjungą. Kurį laiką buvo jaunesniu šauliu, nes tuo metu išėjo įstatymo pakeitimas, kad į LŠS priimama tik nuo 16 metų.

Prisiekė kovoti prieš bolševizmą

1940 m. savanoriu stojo į Lietuvos kariuomenę ir nuo kovo pradėjo tarnauti Karo policijoje. Naktį iš birželio 14-osios į 15-ąją jam teko eiti sargybą prezidentūroje, kurioje tuomet buvo svarstomas lemtingasis Lietuvai Sovietų sąjungos ultimatumas.

„Mes kariškiai tuo metu nieko nežinojome, kokioje pavojingoje padėtyje atsidūrė šalis. Tik kitą dieną, 15 valandą, paskelbus pavojų pasirengėme karo padėčiai“, – pasakojo V. Kubertavičius.

Jam porą kartų teko gyvai matyti ir patį prezidentą Antaną Smetoną, kai jis sutiko anglų pasiuntinį ir Šventojo sosto nuncijų. Prezidentas jam buvo palikęs labai gerą įspūdį.

„Teko ir tą žaltį Paleckį matyti“, – sakė tuometinis karo policininkas, kuriam teko dar sergėti ir šią sovietinę marionetę, tapusią jau okupuotos šalies vadovu.

Tačiau netrukus V. Kubertavičius susirgo, o kol pasveiko, jo kuopą iškėlė iš prezidentūros.

1. Kubertavičiaus kuopai teko dalyvauti ir iškilmėse, kai į Maskvą išvyko delegacija, turėjusi Lietuvai parvežti Stalino saulę, pajusti, kaip vyksta kariuomenės likvidavimas, jos inkorporavimas į sovietinę armiją.

Kai pirmąją karo dieną jis vėl gavo ginklą į rankas, V. Kubertavičius sakė davęs sau priesaiką, kad kol jis bus rankose, tol kovos prieš bolševizmą. Kariškis netruko patekti į vokiečių nelaisvę, partizanu jis tapo 1945-aisiais, kai į Lietuvą vėl sugrįžo sovietiniai okupantai.

Jis turėjo Vidugirio, Jovaro, Siaubo slapyvardžius. Partizanas dalyvavo 1945 m. rugpjūčio pradžioje vykusiose Palių kautynėse, kurias galima laikyti bene didžiausio masto ir, ko gero, paskutinėmis kautynėmis Sūduvos žemėje, į kurias sovietiniai okupantai metė ne tik enkavedistų, bet ir reguliariosios kariuomenės dalinius.

1945 m. gruodžio 14 d. V. Kubertavičius sovietų buvo suimtas. 1947 m. kovo 18 d. karinis tribunolas partizaną nuteisė 10-iai metų lagerio ir 5 metus tremties Magadano srityje.

Paklaustas, koks gi sunkiausias momentas jam buvo tokiame nelengvame gyvenime, pašnekovas sakė, jog tai 21 diena, praleista karceryje po laiptais, kai vyko tardymai.

„Išrengtas vasario mėnesį buvau, tik su baltiniais. Bet vilties nepraradau. Visas dainas ten partizanines išdainavau. Apmušdavo mane už tai. Kuo labiau mane mušė, tuo daugiau dainuodavau. Tai jie jau paskui paskaitė, kad aš sukvailiojęs, pradėjo nekreipti dėmesio“, – sakė šimtametis.

Vėl tapo šauliu

Į Lietuvą V. Kubertavičius sugrįžo 1974 metais, nes po reabilitacijos dar 27 metus dirbo tolimojoje Šiaurėje pagal sutartį. Grįžo būtent į Klaipėdą, kur nuo 1970 m. buvo apsistojusi jo žmona, nes čia jam jau priklausė kooperatinis butas, buvo sumokėjęs pinigus ir laukė jo eilėje.

1990 m. kovą buvo atstatyta jo narystė LŠS, o 1999 m. gruodį Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pasipriešinimo dalyvių teisių komisijos nutarimu jis buvo pripažintas kariu savanoriu, jam suteiktas dimisijos vyresniojo puskarininkio laipsnis.

Kubertavičiai buvo susilaukę dukros ir sūnų dvynukų.

„Jau trylika metų, kai dukra yra mirusi, gyvenu pas sūnų su marčia. Turiu tris anūkus ir anūkę, kuri šiuo metu gyvena Italijoje, ištekėjusi už italo, turi du vaikus“, – apie atžalas pasakojo guvus šimtametis.

Ilgo amžiaus receptas

„Rankove nereikia užkąsti, kaip rusai užkanda“, – juokavo jubiliatas, paklaustas, kaip reikia gyventi, kad sulauktum šimto metų.

Jis sakė viską valgantis, nieko nebrokuojantis.

„Svarbiausia gyvenime nepergyventi, aš niekad nesinervuoju. Viską pernešu labai lengvai“, – sakė pašnekovas.

Visgi jis neslėpė, kad skaudoka matyti dabartinę, jo akimis, susiskaldžiusią Lietuvą.

„Tie, kurie tikrai ją mylėjo, beveik visi išmirę. O dabar jaunuoliai gimę, kuriems niekas mokyklose neaiškina visų mokslų. Aš gulėjau neseniai  ligoninėje ir kartu gulėjo vienas klaipėdietis. Nors turi butą Vilniuje, jo dukra ir žentas daktarai, labai gyrė Sovietų sąjungą, partizanus banditais vadino. Išbuvom mudu kartu dvi savaites, pasisakiau, kad buvau partizanas, paklausiau, kada jis gimęs. Sako, 1943 metais. Tai sakau, tu gi tarybinę mokyklą baigęs, o kur tikroji? Ar žinai, kaip vaikus ir senelius į tremtį vežė? Juk neprisimeni to. Juk buvo kerštas prieš kerštą, ranka prieš ranką. Tai jis išeidamas iš ligoninės man net ranką paspaudė, sakė, ačiū, aš iš tavęs daug ko išmokau“, – pasakojo šimtametis šaulys.

Paklaustas, ko gi palinkėtų Lietuvai, senolis atsakė: „Šviesios saulės, tvarkos, kad visi žmonės būtų laimingi, drausmingi, pamiltų visi vienas kitą. Reikia išauklėti jaunąją kartą, kad ji eitų Lietuvos keliu, taip, kaip tie 20 000 partizanų, kurie žuvo pokaryje. Vienybės ir stiprybės reikia“.

Įteikė šaulišką apdovanojimą

1. Kubertavičių 100-mečio proga sveikinęs LŠS vadas plk. ltn. Gintaras Koryzna įteikė jam šios organizacijos II laipsnio pasižymėjimo ženklą.

„Būdamas tokio įsimintino įvykio dalimi jaučiu pasididžiavimą. Dėkoju už optimizmą, iniciatyvas. Ne tiek daug tarp šaulių yra tų, kuriems teko su ginklu kovoti už Lietuvos nepriklausomybę“, – sakė G. Koryzna, linkėdamas jubiliatui sveikatos, energijos.

1. Kubertavičių sveikino ir Karo policijos, Lietuvos karinių jūrų pajėgų, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos atstovai, Seimo narys Simonas Gentvilas.

Kvietimas į tradicinį žygį

2019 m. LRS sprendimu yra dedikuoti Lietuvos šaulių sąjungos metais. LŠS įkurta 1919 m. birželio 27 d. Kaune, taigi sukanka 100 metų nuo jos veiklos pradžios. LŠS tikslas buvo įtvirtinti šalies nepriklausomybę kovojant su bolševikais, bermontininkais ir lenkais. Šauliai aktyviai dalyvavo pokario partizaniniame kare, gynė Lietuvos laisvę pačiais sunkiausiais ir atsakingiausiais Lietuvai momentais. Šaulių vardu norime pasveikint ir pagerbti brolį šaulį Vincą visą savo sąmoningą gyvenimą skyrusi Tėvynei Lietuvai, jos laisvės kovai, tikėjusiam ir nesulaužusiam duotos šaulio-kario priesaikos - juk laisvės nevertas tas kas negina jos. Lietuvos Šaulių Sąjunga Išeivijoje sveikina ir didžiuojasi Jūsų gyvenimo ir kovos žygdarbiais. Vardan tos Lietuvos - sveikatos ir ilgų gražių prasmingų gyvenimo metų Jums.

Kviečiame į tradicinį tarptautinį pagarbos bėgimą, kuris yra skirtas žuvusiems už Lietuvos laisvę 1991 metais pagerbti (bėgimas - 9 km, ėjimas - 5 km). Finiše jūsų laukia kareiviška košė ir šilta arbata. Nepamirškite lietuviškos atributikos! Renkamės sausio 13 dieną, 10:30 val. ryto, prie 31-osios gatvės paplūdimio, 3100 S Lake Shore Dr, Chicago, IL 60616.

LŠSI informacija spaudai