Tariama Šaltojo karo pabaiga buvo tokia džiaugsminga, kad beveik niekas iš analitikų nejautė jokio nerimo dėl to, kad liko keli komunizmo lopinėliai, kurių laisvės bangai nepavyko nušluoti nuo žemės paviršiaus. Kuba tapo nepavojinga. Kinijos dėmesys akivaizdžiai nukreiptas į kapitalą. Kelios keistos valstybėlės, išlaikiusios santvarą po Sovietų Sąjungos žlugimo? Niekam neįdomu.
Tačiau tarp jų buvo šalis, į kurią numoti ranka nebuvo taip lengva – tai ji tobulina savo branduolinę programą, tai bičiuliaujasi su teroristais. Tačiau iš Pchenjano atkeliaujanti retorika ir tragikomiška valdžios perdavimo drama išpildė seną Amerikos norą turėti tikrą nemokšą priešą. Skirtingai nuo Rusijos, Šiaurės Korėja negalėjo įtakoti pasaulinės rinkos, skirtingai nei „Al-Qaeda“, jie negalėjo įvykdyti teroro akto mūsų teritorijoje. Holivudas su malonumu svaidė juokelius Šiaurės Korėjos adresu: nuo nepaprastai juokingų („Team America“) iki netyčinių („Red Dawn“). Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika tapo metaforine bokso kriauše, sėkmingai pakeitusi „sovietus“.
Tiksliau tariant, taip buvo iki šiol. Mums patinka juoktis iš Kimo ir jo Kompanijos, nes tai atitraukia mūsų dėmesį nuo to siaubingo režimo tikrovės. Tačiau „The Interview“ sužlugdžiusių, „Sony“ pažeminusių ir pramogų industrijoje sąmyšį sukėlusių programišių dėka, mes gavome galimybę pamatyti tą pačią dinamiką mūsų nenormaliuose santykiuose su Holivudu. Kritikuodami arba dievindami garsenybes žmonės vengia tikrojo sielą gniuždančio dekadanso, slypinčio už blizgančio fasado. O dabar šiandienos Holivudo programišiai grasinasi iš mūsų atimti šią prabangą.
Iš Vašingtono perspektyvos yra svarbu žinoti, kas slepiasi už šių šokiruojančių išpuolių. Žinoma, jei tai Šiaurės Korėjos darbas, tai Obamos administracija nelabai įsivaizduoja, koks galėtų būti mūsų atsakas. Tačiau paradoksas yra tame, kad vis dėlto Jungtinėms Valstijoms būtų naudinga kaltę suversti Pchenjanui. Juk jei ne KLDR, tai kas? Įsivaizduojamas priešas baisesnis už bet kokį realų.
Holivudas trokšta to paties, kaip ir Vašingtonas, tačiau skeptikai, pradedant žurnalu „Wired“, baigiant ilgamečiu programišiumi ir saugumo analitiku Marcu Rogersu, abejoja Šiaurės Korėjos kalte. Užpuolikų „Sony“ saugumo architektūros išmanymas ir paties išpuolio mastas byloja, kad tai greičiau byloja apie „savus žmones“ nei Šiaurės Korėjos karius-moksliukus. Tai, kad kažkas pagaliau nutrauks skraistę nuo bjauriausių ir baisiausių industrijos paslapčių, Holivudą gąsdina labiau nei tai, kad Šiaurės Korėja gali susprogdinti kelis prieš KLDR nukreiptus filmus rodančius kino teatrus. Holivudas turi prikaupęs tiek gandų puslapių vertos informacijos, kad dabar jau neturi teisės suklysti. Jei praleisite pakankamai laiko tinkamuose/netinkamuose sluoksniuose Los Andžele, sužinosite tiek istorijų, kad tapsite vaikštančiais „bulvariniais skaitalais“. Dažniausiai tai tokios istorijos, kurias paprasti amerikiečiai demonizuoja (ar bent jau apsimeta tai darantys): stipriausi narkotikai, masinė prostitucija, protu nesuvokiamos išlaidos. Ir visa tai sistemoje, kuri priklauso kelioms žymiausioms Amerikos korporacijoms – žinoma. teisėtam, įstatymus gerbiančiam verslui.
Išpuolis prieš „Sony“ pademonstravo, kaip paprasta ištraukti visą šią informaciją į dienos šviesą. Holivude galioja nepaprastai tikslaus balanso principas, kiek gali būti išviešinta ir kas turi likti slapta. Peržengus tam tikrą ribą, konfidencialumo taisyklės nebegalioja. Tai savotiškai primena struktūrinę akcijų rinkos žlugimo riziką. Tačiau amerikiečiai, nors ir su nepasitenkinimu, tačiau yra pasiryžę susitaikyti su tikimybe, kad Volstrito variklis yra kokainas ir melas, nes Volstritas yra Amerikos variklis. Nemažai rinkėjų iš esmės pateisina CŽV elgesį su įtariamaisiais terorizmu, nes tikėtinas rezultatas – daugiau jokių Rugsėjo 11-ųjų – jiems yra to vertas.
Tačiau kas būtų pasiryžęs toleruoti milžinišką skandalą, persmelkiantį visą Holivudą? Juk mes Los Andželo elitui mokame ne už tai, kad jie skatintų ekonomiką ar kovotų su mūsų šaliai grėsmę keliančiais blogiukais. Mes jiems mokame už tai, kad ekranuose išvystume „Horrible Bosses 2“. Jei Amerika pamatytų tikrąjį Holivudo veidą, žmonių reakcija supurtytų industriją su tūkstančio „The Interview“ jėga.
Tik tuo galima paaiškinti Holivudo paniką, blokadą ir kapituliaciją. „Paramount“ neatskleidžia, kodėl nesutinka rodyti „Team America“ vietoj „The Interview“, aukštus postus užimantys Holivudo šulai atsisako komentuoti situaciją, o iš karto po išpuolio anoniminiai šaltiniai tikina, kad industrijos darbuotojus kausto panika. Ką gi, šiam milžiniškam ir iki šiol, kaip atrodė, nepaliečiamam mechanizmui teks peržiūrėti strategiją, nes šiandienos technologijų laikais paslaptims saugoti nepakanka žodinių grasinimų, džentelmenų susitarimų ir bendros kaltės.
