Nesvarbu, kaip įvardijame tai, kuo tikime – Visatos intelektu, gyvenimu, Dievu, likimu ar kitomis aukštesnėmis jėgomis, šis jausmas pripildo mūsų širdis vilties, drąsos sutikti permainas ir nugalėti baimes. Tikėjimas sukuria stebuklus ir tik nuo mūsų priklauso, ar sugebėsime juos pamatyti.
Šventajame Rašte, laiške hebrajams, rašoma: „Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tai, ko nematome.“ Šiais žodžiais tarsi norima pasakyti, kad tikrasis gėris, gyvenimo grožis ir šventumas plika akimi nematomas. Jais tiesiog reikia tikėti. Šiandien sukdamiesi, regis, niekuomet nesibaigiančių darbų ir rūpesčių rate, nepastebime to, kas kasdien vyksta aplinkui. Reikia išmokti tikėti. Tad nieko nelaukę pradėkime nuo pačių mažiausių, bet visiems pasiekiamų stebuklų. Tereikia bent truputėlį praverti savo širdis...
Kasdienybė
Turbūt kiekvienas yra patyręs akimirkų, kai netikėtai, regis, nedarydami nieko ypatinga, pasijuntame laimingi. Tas jausmas pripildo mūsų širdis nepaaiškinamo, kartais bauginamo džiugesio. Galbūt kam nors tai nutiko pamačius sode išdygusį daigelį arba šviesią žiemos naktį stebint tykiai krintančias snaiges, žiūrint į lovelėje ramiai miegantį kūdikį ar spindinčias mylimo žmogaus akis. Keisčiausia, kad visa tai nutinka kone kiekvieną dieną, o nuoširdžiai šiomis akimirkomis pasidžiaugiame retai. Kas paneigs, kad jos – didžiausia ČIA ir DABAR patiriama palaima? Tikėjimas visuomet turi priežastį ir tikslą. Tai nėra aklas kliovimasis tuo, ko neįmanoma pamatyti. Priešingai, jis leidžia mums mėgautis paprastais dalykais ir patirti tikrą būties džiaugsmą. Juk iš tiesų stebuklų labai daug. Kiekvienas žmogus yra tikrų tikriausias stebuklas.
Atleidimas
Esame nuolat skatinami tikėti, kad visi žmonės iš prigimties geri. Jei tai tiesa, kodėl aplink tiek daug blogio? Kodėl kalėjimai pilni nuteistųjų, o pasaulyje vyksta karas, vaikai badauja? Tiesa ta, kad nesame tobuli, nors ir labai stengiamės. Dažnai klystame ir net nenorėdami skaudiname kitus. Mūsų širdyse tiek daug sveiku protu nepaaiškinamų jausmų, kad neretai negalime jų suprasti ir suvaldyti. Kiekvienas esame patyręs nusivylimo savimi ir kitais kartėlį, išdavystės ir neteisybės skausmą. Regis, nuoširdžiai pasikliauji žmogumi, o jis apgauna ar įžeidžia. Iš kur rasti jėgų atleisti ir nenustoti tikėti?
Tada gelbsti akimirkos, kai staiga pastebite, koks švelnus tampa jus menkinančio ir įžeidinėjančio viršininko balsas, kai jis telefonu kalbasi su mama, arba, kaip užsidega jūs įskaudinusio vyro akys, kai jis glaudžia prie savęs mylimą sūnelį. Norom nenorom imate jais vėl tikėti ir pamirštate sukeltas skriaudas. Kad visiškai atleistume, turime suvokti, kad visi esame dvilypiai: ir geri, ir blogi. Juk kartais ir mes įskaudiname artimus. Tačiau tai nereiškia, kad iš esmės esame blogi ir linkime jiems pikta. Atleidę kitiems, išsilaisviname nuo skausmo ir kartėlio, atsiribojame nuo kitų žmonių veiksmų. Visą neigiamą energiją galime panaudoti kitiems, daug vertingesniems tikslams pasiekti. Atleidimas – tikėjimo stebuklas ir didžiausia dovana pirmiausia ne kitiems, bet mums.
Malda
Žmonės, kurie dažnai meldžiasi, labiau vertina gyvenimo teikiamą džiaugsmą ir yra laimingesni.
Paradoksalu, bet dažniausiai meldžiamės tada, kai tikėjimas jėgomis ar gyvenimu ima blėsti. Užklupus sunkumams, net ir nebūdami uolūs kurios nors religijos pasekėjai, imame šauktis Dievo pagalbos. Tikėjimas, kad jis mums padės, padeda nepalūžti. Vis dėlto malda reikalinga ne tik kritiniais atvejais. Malda – puikus būdas nusiraminti ir atsipalaiduoti. Melsdamiesi medituojame, t.y. pabūname tyloje, pamirštame pečius slegiančius rūpesčius. Malda gali padėti palaikyti bent šiokią tokią tvarką. Mums reikalingas koks nors ritualas, padedantis išsivaduoti nuo užklumpančios panikos, kai atrodo, kad nieko nespėjame, o viskas aplinkui griūva. Malda yra pokalbis. Nesvarbu, ar kalbamės su Dievu, artimaisiais, savimi. Taip nesijaučiame labai vieniši. Net mokslininkai pripažįsta teigiamą maldos poveikį mūsų sveikatai. Pavyzdžiui, atidus psalmių skaitymas padeda nusiraminti ir išmokti sutelkti dėmesį. Žmonės, kurie dažnai meldžiasi, labiau vertina gyvenimo teikiamą džiaugsmą ir yra laimingesni. Be to, jie mažiau ar visai nerūko, nevartoja alkoholio, daugiau sportuoja ir labiau rūpinasi sveikata. Todėl ilgiau gyvena. Nors maldą dažniausiai prisimename liūdniausiomis gyvenimo akimirkomis, ji dar kartą parodo, kaip svarbu tikėti.
Stiprybė
Tikintieji gyvenimą vertina net tada, kai jiems nesiseka, užklumpa nelaimės ar ligos. Tiek iš patirties, tiek iš istorijos žinome, kiek daug gali vilties neprarandantis žmogus. Pavyzdžiui, išgyventi koncentracijos stovyklų žiaurumus ir grįžus pradėti naują gyvenimą; patyrus nelaimingą atsitikimą, susitaikyti su neįgalumu ir ieškoti naujų galimybių išgyventi; praradus darbą, nepailstant ieškoti naujo ir tikėti sėkme; vėl į rankas paimti teptuką ar muzikos instrumentą, kai anksčiau sukurtas kūrinys buvo paniekintas. Kai atrodo, kad viskas slysta iš rankų – saugumas, patogumas, namai, artimieji – tik tikėjimas padeda gyventi toliau. Jis sustiprina mūsų gebėjimą priimti iššūkius ir nelaimes, tampa gyvenimo tikslu ir kryptimi, leidžia mums pasijusti bent šiek tiek saugesniais.
Psichologai mano, kad visi norime į ką nors atsiremti, turėti neišsemiamą stiprybės šaltinį. Nuo seniausių laikų žmonės suprato, kad pasaulyje egzistuoja begalė racionaliu protu nesuvokiamų dalykų, kurie galėjo būti paaiškinami tik tikėjimu. Vienas garsiausių šių laikų psichologų Kennethas Pargamentas sako, kad religinis tikėjimas žmogui reikalingas tam, kad jis susitaikytų su gyvenimo realybe. Mes kreipiamės į Dievą, kai jaučiamės vieniši. Nuoširdžiai pasitikėdami viską paliekame jo valiai ir jaučiamės drąsesni vien todėl, kad tikime, jog jis yra su mumis. Taip įgyjame jėgų kovoti su bet kokia neganda ir pajuntame savyje pulsuojantį išlikimo instinktą.
Galimybės
Gal kartais sunku tuo patikėti, bet gyvenimas geras tuo, kad yra nenuspėjamas. Jis keičiasi taip pat kaip mes. Vieną akimirką jūs stovite iš nevilties nuleistomis rankomis, kitą – šypsotės iš džiaugsmo spindinčiomis akimis. Kai Dievas uždaro duris, atveria langus. Niekas nežino, kaip vieną dieną pasisuks gyvenimas ir ką atneš rytojus. Pokyčiai ne visada malonūs, bet visada suteikia iki tol nematytų galimybių. Viena garsiausių budizmo mokytojų Jungtinėse Amerikos Valstijose Sharon Salzberg sako, kad tikėti, vadinasi, suprasti, jog neišvengsime ateities nežinomybės. Tikėjimas suteikia vilties rasti galimybių, kuriomis pasinaudoję galėsime sukurti daug geresnį ir laimingesnį gyvenimą. Ne kartą esame girdėję, kad geriausias etapas prasideda iškentus skaudžias nelaimes. Jei rašytoja Elizabeth Gilbert nebūtų išsiskyrusi su vyru, dabar nebūtų tokia laiminga su mylimuoju. Jei vadybininkas Wolframas Zurhorstas nebūtų praradęs darbo, jis nebūtų sužinojęs, kad sugeba rašyti ir su žmona Eva Maria nebūtų išleidęs knygos „Mylėk save, ir nesvarbu, kad netekai darbo“. Pelningiausio verslo idėjos gimsta, kai susiduriame su skurdu, o sveikata pasirūpiname tada, kai rimtai susergame. Net Dievas ir tikėjimas dažniausiai atrandami tada, kai atrodo, kad vilties jau nebėra...
Viltis
Viltis yra šalia net ir juodžiausiomis akimirkomis – tereikia tikėti. Žinia, mus ar mūsų artimuosius palietus nelaimei, sunku tikėti Dievo skleidžiama viltimi. Imame abejoti, ar iš tiesų viskas yra taip, kaip turėtų būti, ir kad mūsų laukia naujos galimybės bei laiminga pabaiga. Priešingai nei manome, abejonės nežlugdo mūsų tikėjimo. Jos tik patvirtina, kad jį turime. Jei būtume tikri, kad yra Dievas ir šventieji, gėris ir gailestingumas, mums nereikėtų tuo tikėti. Štai kokia istorija yra pasakojama apie judėjų religijos mokytoją Baalą Shemą Tovą. Jis garsėjo nepaprasta meile gyvenimui. Paklaustas, kodėl visuomet yra toks linksmas ir energingas, vyras atsakė, kad tiesiog vykdo Dievo valią. „Jei Dievas man leido atsirasti šiame pasaulyje, turiu džiaugtis šia galimybe.“ Baalas Shemas Tovas buvo vadinamas žmogumi, kuris nešiojasi tikėjimo liepsną. Į klausimą, kaip ją uždegti širdyje, atsakymo turbūt nerasime. Svarbiausia, nepasiduoti nevilčiai ir nenustoti tikėti stebuklais.
Čia aptarti gyvenimo stebuklai – tik nedidelė dalis to, ką gali dovanoti tikėjimas.
Religingos moterys – sveikesnės
Mokslininkai atrado naują sveikatos šaltinį – maldos namus. Atlikę 95 tūkst. moterų apklausą ir peržvelgę jų metinius sveikatos įrašus, padarė išvadas, kad kas savaitę bažnyčioje (ar kitokiuose maldos namuose) besilankančios moterys yra sveikesnės nei tos, kurios to nedaro. Nors pamaldumas labai naudingas sveikatai, rizika mirti nuo širdies ligų nesumažėja. Šio fakto mokslininkai kol kas negali paaiškinti.
Tyrimai įrodė, kad žmonės, kas savaitę einantys į savo tikėjimo šventovę, gyvena 2–3 metais ilgiau nei tie, kurie to nedaro.
Kuo naudingas tikėjimas?
Garsus amerikiečių gydytojas Peteris Gottas teigia, kad tikėjimas naudingas mūsų savijautai ir sveikatai. Ir tai nėra jokia mistika - viskas labai paprastai paaiškinama.
Religija moko saikingumo, todėl tikintys žmonės dažniausiai propaguoja sveiką gyvenimo būdą – mažiau piktnaudžiauja kvaišalais ir maistu, laikosi gyvenimo higienos ir drausmės, rūpinasi savo kūnu ir jį gerbia.
Religingi žmonės daugiau bendrauja, lanko maldos grupes, kurių nariai padeda vieni kitiems. Jie daug rečiau kenčia nuo vienatvės, nes tikintis žmogus net būdamas visiškai vienas jaučia Dievo buvimą. Tikintieji nesijaučia tokie vieniši, todėl labiau savimi pasitiki.
Malda gali padėti žmonėms susitvarkyti su nemaloniomis situacijomis, išvengti depresijos arba nuslopinti stresą.
Jausdamasis saugesnis tikintysis patiria mažiau nerimo ir neigiamų emocijų, todėl būna sveikesnis. Religingi žmonės į gyvenimą žvelgia daug optimistiškiau, todėl lengviau susitaiko su pasikeitimais ir išbandymais.
