Paulas Krugmanas yra pasakęs, kad „į visus ekonominius duomenis geriausia žiūrėti kaip į nuobodų mokslinės fantastikos žanrą, bet Kinijos duomenys yra dar labiau fantastiški nei kitų“. Nobelio premijos laureatas yra ne pirmas, ir tikrai ne paskutinis, atkreipęs dėmesį į Kinijos duomenų nepatikimumą.
Tiesą sakant, kai šalies Nacionalinis statistikos biuras paskelbia savo oficialius duomenis, jie paprastai iškart yra sutinkami su pašaipa ir nepasitikėjimu. Ekonomistai, finansų vadybininkai ir analitikai yra sukūrę eilę skirtingų metodų įvertinti tikrąją Kinijos ekonomiką. Ironiška tai, kad plačiausiai naudojama alternatyvi priemonė yra pavadinta Kinijos premjero Li Keqiango vardu.
Istoriniai šaltiniai pasakoja, kad Li, dar būdamas Liaoningo provincijos partijos sekretoriumi, kartą pasakė Amerikos ambasadoriui Kinijoje nepasitikintis oficialiais ekonominiais duomenimis. Vietoje to, jis pasiūlė atkreipti dėmesį į tokius patikimesnius rodiklius kaip elektros sunaudojimas, traukiniais pervežamų krovinių skaičius ir bankų teikiamos paskolos. Vėliau „The Economist“ jo garbei sukūrė indeksą, kuris bėgant metams vis populiarėjo. Vis dėlto, dabar šalies paslaugų sektoriui sukuriant daugiau nei du trečdalius ekonominio augimo, kyla klausimas, ar indeksas vis dar reikšmingas. O didžiausias jo kritikas yra ne kas kitas, kaip pats premjeras, kurio nuomone, šiandien indeksas yra mažiau prasmingas nei anksčiau.
Kinijos ekonomika šiuo metu yra pereinamajame laikotarpyje. Seni augimo varikliukai dūsta, o nauji dūzgia kaip bitės. Tai geriausiai rodo didėjančios vartotojų išlaidos, šiai metais išaugusios dviženkliu skaičiumi. Taigi, Li Keqiango indeksas gali daug ką pasakyti apie Kinijos pramoninio amžiaus ekonomiką, bet mažai ką apie jos dabartinę, vis auginančią, paslaugų ekonomiką. Šį pokytį aiškina Nicholas Lardy, ilgametis Petersono tarptautinės ekonomikos instituto Kinijos analitikas.
„Paslaugų sektorius augo greičiau nei BVP, o jo ekonomikos dalis dabar viršija pramonės sektoriaus dalį. Didėjanti tokių paslaugų kaip sveikatos apsauga, švietimas, pramogos ir kelionės paklausa mažina poreikį prekėms, elektros energijai ar krovinių transportui. Priešingai pastarajam, keleivinio transporto paklausa pasiekė rekordines aukštumas, kilus vidaus turizmo bumui“, - rašo Lardy.
Kinijos ekonomika šiuo metu yra pereinamajame laikotarpyje. Seni augimo varikliukai dūsta, o nauji dūzgia kaip bitės. Tai geriausiai rodo didėjančios vartotojų išlaidos, šiai metais išaugusios dviženkliu skaičiumi.
Taigi, atrodo, mums reikia naujo indekso, kuri atspindėtų besikeičiančią realybę Kinijoje. Čia vėlgi pasisako pats Li. Jo teigimu, vyriausybė sutiktų su išorinėmis žemesnio augimo prognozėmis, jeigu būtų vertinami šie kriterijai: nedarbo mažėjimas, vartotojų išlaidų stabilumas, atlyginimų didėjimas ir geresnė aplinkos apsauga. Taigi, naujasis Li Keqiango indeksas galėtų apimti šiuos duomenis, o aš prie jų pridėčiau dar ir mažmeninės prekybos skaičius.
Visų pirma, pažvelkime į Kinijos nedarbo lygį, kuris, kad ir kaip gerai atrodytų „ant popieriaus“, nėra nustatomas remiantis tarptautiniais standartais. Pekinas tai jau pažadėjo keisti: Li teigimu, „daugelio šalių makroekonominė politika yra nustatoma vykdant apklausas ir tokiu būdu nustatant tikrąjį nedarbo lygį. Mes priėjome prie taško, kai šie duomenys lygiai tokie pat svarbūs yra ir mums“. Nuo 2015-ųjų liepos pradėta kiekvieną mėnesį apklausti po 120 000 namų ūkių, siekiant nustatyti tikrąją įdarbinimo situaciją. Kol kas jokie oficialūs duomenys nebuvo paskelbti. Kai kurie analitikai teigia, kad greičiausiai jie rodo prastesnę situaciją nei oficialus registruotas nedarbo lygis.
Kinijos atlyginimų augimas atrodo neblogai. Darbuotojai tiek miestuose, tiek kaimiškose vietovėse patiria stiprų uždarbio augimą. Vis dėlto, Kinijos finansų ministerija ne kartą yra išreiškusi nerimą dėl pernelyg greitai augančių atlyginimų – esą tai mažina konkurencingumą šalyje.
Kur kas sunkiau išmatuoti struktūrinių reformų progresą. Laimei, „Caixin“, patikimas Kinijos verslo leidinys, sukūrė indeksą, kuris identifikuoja 113 reformuojamų sektorių ir suskirto juos į tris sritis: greitai vykdomų, lėčiau vykdomų, ir visai nevykdomų. Deja, tik 23 sektoriuose reformos yra vykdomos greitai. 74 jos juda lėtai, o 16 nejuda išvis.
Kinija nerenka mėnesinių duomenų apie paslaugų sektoriaus augimą, o jos mažmeninių pardavimų augimo duomenys greičiausiai neatspindi tikrojo vartotojų išlaidų didėjimo lygio. Vis dėlto, galima daryti šiokias tokias išvadas. Pagal naująjį Li Keqiango indeksą, atlyginimai ir mažmeninė prekyba atrodo stipriai, reformos daugiau ar mažiau yra vilkinamos, o situacija Kinijos darbo rinkoje nėra iki galo aiški. Taigi, bendras vaizdas nėra toks niūrus, kaip piešia dauguma ekonomistų, bet Pekinui įveikti savo problemas vis tiek bus pakankamai sudėtinga.
Peteris Cai, Lowy tarptautinės politikos instituto mokslinis bendradarbis
