Režisavo: Ben Younger. Vaidina: Miles Teller, Aaron Eckhart, Katey Sagal, Ciarán Hinds
Boksas – tai daugiau nei gebėjimas gerai smūgiuoti; tai taip pat yra ir gebėjimas atlaikyti gaunamus smūgius. Didžiausias boksininko Vinny Pazienza patirtas smūgis, kurio jis niekaip negalėjo numatyti, įvyko už ringo ribų: siaubingos automobilio avarijos metu jam lūžo kaklas ir paliko vos minimalią galimybę, kad jis kada nors vėl galės vaikščioti, jau nekalbant apie boksavimąsi. Tačiau jis atsisakė pasiduoti. „Pazmanijos velniu“ vadinamas sportininkas sutiko šešis mėnesius dėvėti skausmingą galvos ir stuburo įtvarą, vildamasis, kad pavyks pakankamai išgyti, kad apgintų vidutinio svorio kategorijos čempiono titulą.
Pagrindinį veikėją juostoje „Iki kraujo“ vaidina Milesas Telleris ir daro tai nepaprastai meistriškai (kad jis tą sugeba, gerai žino „Whiplash“ gerbėjai). Ši juosta apie boksininko sugrįžimą į ringą taip pat yra ir scenaristo bei režisieriaus Beno Youngerio – su „Boiler Room“ išgarsėjusio kūrėjo, kuriuo Holivudas ilgainiui prarado susidomėjimą – sugrįžimas. Youngeris nuo 2005-ųjų „Prime“ nesukūrė nė vieno filmo, tačiau dabar jis atrado medžiagą, puikiai tinkančią jo energingam ir „mačo“ pasakojimo stiliui – ir panašu, kad juosta gali tapti geriausiu jo karjeros darbu.
Tiek niokodamas varžovus ringe, tiek flirtuodamas su kiekviena jo kelyje pasitaikiusia moterimi, Pazienza buvo itin ryški asmenybė. Šis karštakošis nepraustaburnis niekada nemokėjo sustoti – tai buvo akivaizdu ir ringe, ir prie lošimo kortomis stalo – tačiau būtent šis aklas atkaklumas ir buvo atsakingas už jo sėkmę. Kokia obsesinė asmenybė jis buvo, paaiškėja jau nuo pirmųjų kadrų, kuriuose matome, kaip jis apsivynioja maistine plėvele ir ima intensyviai minti dviratį treniruoklį, kad numestų paskutinius kilogramus prieš svėrimą. Šis vaidmuo dar kartą galingai pademonstravo, koks charizmatiškas aktorius yra Telleris.
Su Martinu Scorsese pagrindinio prodiuserio pareigose, Youngeris sukūrė filmą, kuris, kaip ir „Raging Bull“, suteikia aktoriams galimybę įrodyti savo atsidavimą vaidmeniui per dramatiškas fizines transformacijas. Žinoma, pirmiausia Telleriui, mat Paziensa per filme pasakojamą laikotarpį pakeitė tris svorio kategorijas – nuo smulkių 140 svarų iki mėsingesnių beveik 170 svarų jau po avarijos. Ne mažiau įspūdingas ir praktiškai neatpažįstamas Aaronas Eckhartas, kuriam teko plinkančio ir pilvoto trenerio Kevino Rooney vaidmuo (Rooney ne tik buvo Mike’o Tysono treneris, bet ir įtikino Pazienzą pereiti į didesnio svorio kategoriją, taip smarkiai pratęsdamas jo karjerą, kurią trys iš eilės pralaimėjimai buvo praktiškai nutraukę).
Nors kiekvienas filmas apie boksą, pasirodęs vėliau nei „Raging Bull“, yra nors kažkokia dalimi dėkingas Scorsesei, „Iki kraujo“ yra labiau įkvėptas Davido O. Russello „The Fighter“. Nuoroda į šį filmą yra ne tik laukinė juostos energija, bet ir ypatingas dėmesys pagrindinio veikėjo šeimai. Youngeris ekscentrišką Pazienzos Rod Ailando klaną – su „dideliais“ plaukais, kuoktelėjusiais namų interjerais ir vaidinga natūra – sutirština vos ne iki karikatūros. Kamera tiesiog spurda iš nekantrumo, stebėdama amžinai įsiaudrinusį pagrindinį veikėją, jo nuolatos riaumojantį tėvą (Ciarán Hinds), nepraustaburnę seserį Doreen (Amanda Clayton) ir prietaringą motiną Louise (Katey Sagal).
Pazienza jaučiasi kone nemirtingas, iki tos lemtingos akimirkos, kai patenka į tragišką avariją. Jam atliekama operacija, kurios metu tiesiai į kaukolę yra įsukami metaliniai varžtai (o Youngeris išnaudoja visą scenos makabriškumą), tačiau labiausiai susigūžti žiūrovus privers įtvaro nuėmimo (be anestezijos ir sedatyvų) procedūra. Po operacijos Pazienza gyvena tėvų namuose, pilnuose drambliukų statulėlių ir katalikiškos ikonografijos (kurti kažką tokio yra tikra kiekvieno kino dailininko svajonė), kas tampa milžinišku smūgio šio narcizo savimeilei (kaip ir pasikeitęs jo varžovų požiūris – net jam pagijus su juo visi atsisako kovoti, mat niekas nenori būti atsakingas už dar kartą galintį lūžti jo kaklą).
Nors Pazienzos motina ir negali prisiversti pažiūrėti nė vienos sūnaus kovos (ji verčiau laiką leidžia melsdamasi), Youngeris to malonumo iš publikos neatima ir atkuria istorines kovas su tokia pat kvapą gniaužiančia įtampa, kokią jos kėlė tada. Vis dėlto pati sunkiausia ir įdomiausia kova vyksta Pazienzos galvoje, o Telleris sugeba mus ten nuvesti: giliau mėlynių ir randų (tiek jo paties, tiek sukurtų grimo pagalba), kad atskleistų šio kovotojo dvasioje liepsnojančią ugnį.
