Režisavo: Roxanne Benjamin, David Bruckner, Patrick Horvath, Radio Silence. Vaidina: Mather Zickel, Fabianne Therese, Kate Beahan, Matt Bettinelli-Olpin, Susan Burke.
Kartais, sėdėdami savo gražiuose saugiuose namuose, mes pamirštame, kad visą civilizaciją junga besidriekiantys vieniši greitkeliai. Kuo didesnį atstumą nuo vieno iki kito miesto tenka nukeliauti, tuo silpnesnis tampa ryšys su abiem bendruomenėm ir tuo labiau pažeidžiami mes jaučiamės. Juostos „Į pietus“ veiksmas vyksta būtent tokioje tuščioje kelio atkarpoje, žemės lopinėlyje, kuriame viena pro kitą prazvimbia penkios siaubo istorijos. Nesvarbu, kur keliauja jų veikėjai, nes jie jau dabar yra tikrame pragare.
Izoliacija ir dulkinas greitkelis yra pasikartojančios visų „Į pietus“ istorijų temos, tačiau istorijos daugiau beveik nieko bendro neturi, išskyrus kartais išlendantį istorijos pasakotoją (radijo didžėjus, kurį vaidina žanro senbuvis Larry Fessendenas). Atskiras juostos dalis režisavo Davidas Bruckneris (filmo „V/H/S“ segmentas „Amateur Night“), Radio Silence kolektyvas („V/H/S“ istorija „10/31/98“), Roxanne Benjamin („V/H/S“ prodiuserė) ir Patrickas Horvathas (kuris su „V/H/S“ nedirbo).
Nors ši juosta ir yra labai neblogas siaubo antologijos žanro darbas, pasižymintis pakankamu intelektualumu ir logika bei nepakliūnantis į pigių šiurpuliukų ir manieringo humoro žabangas, kurių dažnai neišvengia šio žanro darbai, tačiau, kaip ir kiti šio žanro atstovai, „Į pietus“ yra labai netolygus segmentų kokybės prasme, nes ne visiems pavyko pateisinti savo ambicijas. Tačiau bendras vaizdas tikrai puikus, o pats geriausias juostos segmentas yra tikras brangakmenis, vertas pasirodymo „Twillight Zone“, ir padidinantis viso filmo kokybę.
Juosta prasideda nuo Radio Silence darbo „The Way Out“, kuriame mes pamatome du krauju permirkusius ir akivaizdžiai nelengvą naktį išgyvenusius vyrus, ieškančius prieglobsčio pakelės kavinėje. Nusiprausę ir susitvarkę jie toliau patraukia į kelionę tik tam, kad ir vėl atsirastų toje pačioje vietoje, it būtų patekę į kažkokį pragarišką užburtą ratą. Reikalai dar labiau komplikuojasi, kai juos užpuola milžiniškus vabzdžius primenantys padarai, kurie inovatyvaus dizaino ir specialiųjų efektų dėka yra iš tiesų baisūs.
Benjamin darbas „Siren“ pasakoja apie moterų roko grupės trijulę, vis dar gedinčią po nepaaiškinamos vienos iš kolektyvo narių mirties, kurioms nutinka lemiama siaubo filmų nelaimė – pakeliui sugenda jų automobilis. Jos nenoromis sutinka su porelės gerųjų samariečių siūlymu pavėžėti ir suteikti pastogę, kurie paskui jas pakviečia vakarienės kaimynų ir poros šiurpių dvynukų kompanijoje. „Sekmadieninis kepsnys“ dviem moterims pasirodė įtartinas (trečioji – vegetarė, bet ją irgi kamuoja negera nuojauta), o dramatiškai atsiskleidžianti tiesa yra nuspėjama, tačiau garantuoja nemažai nesumeluoto siaubo.
Akivaizdus juostos lyderis yra Brucknerio segmentas „Accident“, kuriame išsiblaškęs verslininkas tuščiame greitkelyje netyčia partrenkia nelaimingą jauną moterį. Nors pradžioje atrodo, kad jis spruks iš įvykio vietos, tačiau jis pasielgia kaip priklauso ir paskambina 911, o operatorius jam pasako, kad jo buvimo vietos identifikuoti negalima, tad jis turėtų nugabenti auką į artimiausią ligoninės priimamąjį. Vyras taip ir padaro, tačiau jo aptikta ligoninė yra apleista, tad jam pačiam tenka atlikti operaciją, padedamam 911 operatorių balsų. Šioje siaubingoje istorijoje, pilnoje velniškai netikėtų siužeto posūkių, jo herojiškos pastangos apdovanotos nebus.
Nors ši juosta ir yra labai neblogas siaubo antologijos žanro darbas, pasižymintis pakankamu intelektualumu ir logika bei nepakliūnantis į pigių šiurpuliukų ir manieringo humoro žabangas, kurių dažnai neišvengia šio žanro darbai, tačiau, kaip ir kiti šio žanro atstovai, „Į pietus“ yra labai netolygus segmentų kokybės prasme, nes ne visiems pavyko pateisinti savo ambicijas.
Nuo šios vietos reikalai juostoje reikšmingai suprastėja, o Horwatho „Jailbreak“ apie ginklu mosuojantį vyrą, siekiantį išgelbėti pradingusią seserį, kurios niekur nepavyksta rasti, ir Radio Silence „The Way Out“ apie kaukėtų vyrų gaujos įsiveržimą į namus, nepapasakoja mums nei kažko labai intriguojančiom, nei įtraukiančio.
Atskiri segmentai labai išmoningai susiejami į logišką visumą, tam tikras situacijas ar vieną kitą veikėją nepastebimai perkeliant iš vieno segmento į kitą. Be to, nors atskirus segmentus kūrė skirtingi scenaristai ir režisieriai, juosta gali pelnytai didžiuotis stipriu stilistiniu nuoseklumu. Juostos aktorių ansamblis yra puikus – ypač sublizgėjo Fabianne Therese įtarios rokerės vaidmenyje ir Matheris Zickelis, suvaidinęs verslininką, kuriam labai nepasisekė. „Į pietus“ tikrai patiks šio žanro gerbėjams, nostalgiškai prisimenančius „Tales From the Crypt“ ir „Creepshow“.
