Antradienį Kaune į paskutinę kelionę palydėtas šeštadienį Anapilin išėjęs aktorius Antanas Žekas. Jis palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse. Jį artimieji, kolegos, draugai ir gerbėjai išlydėjo plojimais didžiojoje teatro scenoje ir lauke prie Nacionalinio Kauno dramos teatro.
Ilgametis Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius A.Žekas mirė šeštadienį eidamas 85-uosius metus. Aktorius buvo pašarvotas Nacionalinio Kauno dramos teatro didžiojoje scenoje. Antradienį atsisveikinti su garsiu artistu, poetu, dramaturgu susirinko pulkai kauniečių.
Aktoriaus artimiesiems Elenai Žekienei, sūnui Mariui, dukrai Karolinai ir anūkui Kristijonui užuojautą pareiškė ir atsisveikinant dalyvavo Kauno meras Visvaldas Matijošaitis bei kiti miesto vadovai.
Atsisveikinant su A.Žeku teatro salėje kalbą pasakė Nacionalinio Kauno dramos teatro vadovas Egidijus Stancikas. Po jo žodžių, skambant susirinkusiųjų plojimams, scenos uždanga A.Žekui užsiskleidė paskutinį kartą. Prie teatro Laisvės alėjoje karstą su aktoriaus palaikais sutikę kauniečiai taip pat atsisveikino su A.Žeku plodami.
E.Stancikas, prisimindamas A.Žeką, sakė, kad aktorius teatre atrado savo būties prasmę, savo šeimą, nes būtent teatre susipažino su žmona. Aktorius atmintyje liks kaip labai kūrybinga asmenybė. A.Žekas sukūrė 120 įsimintinų vaidmenų, taip pat parašė keliolika dramaturgijos veikalų, kurie buvo pastatyti Kauno valstybiniame lėlių teatre.
„Jis visada žavėjo išskirtiniu rupiu savo balso tembru bei puikiu humoro jausmu“, – sakė E.Stancikas.
Kauno valstybinio lėlių teatro vadovas Sigitas Klibavičius apgailestavo, kad vienas po kito mus palieka scenos riteriai.
„Tačiau manau, kad A.Žekas po savęs paliko pėdsakus, kuriais eis jauni aktoriai. Jie galėtų iš aktoriaus pasimokyti ir nepaprasto optimizmo. Jis į viską žvelgdavo su šypsena ir suvokė, kad gyveno ne veltui. Manau, kad ir išeiti A.Žekui buvo lengviau nei tam, kuris visą gyvenimą dėl ko nors kremtasi“, – sakė S.Klibavičius.
A.Žekas gimė 1931 m. gegužės 17 d. Kėdainių apskrityje, Šėtos valsčiuje, Kirdeikių kaime, ūkininkų šeimoje ant Obelies upės kranto. Gimė sekmadienio rytą, tekant pavasario saulei. Visuomet su pasididžiavimu cituodavo savo eilėraščio posmą: „Jei kojos ar mintis nuklys,/ Vis sugrįžtu – yra tokia vieta:/ Balta bažnyčia, teka Obelis,/ Ir Tėvo kapas... Tai Šėta.“
1945 m. šeima persikėlė į Kauną. A.Žekas baigė Kauno „Aušros“ gimnaziją. Aktorius visuomet didžiavosi, kad mokėsi kartu su prezidentu Valdu Adamkumi, Atkuriamojo Seimo pirmininku prof. Vytautu Landsbergiu ir kitais Lietuvai savo gyvenimą paskyrusiais bendraklasiais.
Vaikystėje A.Žekas svajojo tapti siuvėju, o vėliau, tėviškės trobos prieangyje susimeistravęs altorėlį, prieš savo bendraamžius išbandė kunigo tarnystę, taip pažadindamas save aktorystės pašaukimui. 1953–1957 m. studijavo aktorystę Vilniaus valstybinėje konservatorijoje kartu su Vytautu Paukšte, šiomis dienomis amžinybėn iškeliavusia Elena Gaigalaite ir kitais (pedagogai Juozas Gustaitis, Regina Senkutė, Jonas Kavaliauskas). 1956–1958 m. dirbo aktoriumi Marijampolės dramos teatre. 1958–1959 m. kūrė Kauno jaunojo žiūrovo teatro trupėje, o jį reorganizavus, nuo 1959 m. – Kauno valstybiniame dramos teatre (dabar – NKDT).
A.Žekas sukūrė 100 spalvingų vaidmenų teatro scenoje. Autobiografijoje aktorius išskyrė šiuos vaidmenis: Žiogą – Kazio Binkio „Atžalyne“ (1956), Anuprą – Kazio Borutos „Baltaragio malūne“ (1966), Radvilą Juodąjį – Juozo Grušo „Barboroje Radvilaitėje“ (1972), Antaną – Keturakio „Amerikoje pirtyje“ (1974), Marceliną Šešką – Balio Sruogos „Dobilėlyje penkialapyje“ (1973), Dundzilą ir Kalibatą – Kazio Sajos „Šventežeryje“ (1970).
Puikiai žodį valdantis scenos meno žmogus parašė keliolika scenos veikalų, iš kurių šeši pastatyti Kauno valstybiniame lėlių teatre, vienas – Panevėžio lėlių teatre ir du – „Stebuklingas žodis“ (rež. V.Eidukaitis, 1967 m.,) ir „Slankų medžioklė“ ( rež. A.Lebeliūnas, 2000 m.) – Kauno valstybiniame akademiniame dramos teatre. Kūrėjas dalyvavo satyrikų-humoristų klubo „Šaipokai“ (nuo 1980 m.) veikloje, pirmuosiuose poezijos vakaruose Kauno menininkų namuose kurtame poezijos teatre. Aktyviai bendradarbiavo periodikoje, „Kauno dienoje“, „Literatūroje ir mene“, „Nemune“ ir kt., pristatydamas kolegų aktorių portretus, teatro gyvenimą.
