2-oji Dainų diena. 1924 m.
Ar matėm, ar girdėjom? X Šiaurės Amerikos lietuvių dainų šventės tinklapyje https://dainusvente.org/lt/ tiksintis laikrodis skaičiuoja, kiek liko dienų, valandų, minučių ir sekundžių iki liepos trečiosios. Tądien Čikagoje į trijų dienų lietuviškos muzikos šventę susirinks daugiau nei 1 400 balsų, 67 chorai iš JAV, Kanados, Lietuvos ir Anglijos. Tūkstančiai lietuvių su šeimomis atvyks į šventę, esame visi kviečiami ir laukiami – nepraleiskime progos pabendrauti su draugais, pasidžiaugti lietuviška muzika ir pabūti Čikagoje Amerikos Nepriklausomybės dienos minėjimo šventės savaitgalį.
Kol chorai repetuoja, video kūriniai montuojami, scenografija ruošiama, o šventės rengėjai rūpinasi, kad viskas vyktų sklandžiai, pasukime dainų šventės laikrodį atgal ir prisiminkime, kada ir kaip prasidėjo ši graži lietuviškų dainų švenčių tradicija, tebesitęsianti iki šiandien.
O kad laiko ratą sukti būtų lengviau, pasidairykime po Čikagoje įsikūrusiame Lituanistikos tyrimo ir studijų centre esantį Juozo Žilevičiaus ir Juozo Kreivėno muzikos archyvą. Nepatikėsite – ten sukaupta tokia gausybė mūsų tautos meilę muzikai liudijančių muzikos įrašų, gaidų, koncertų programų, laiškų, instrumentų, nuotraukų, kad prireiks dar ne vienerių metų visam šiam turtui aprašyti, suskaitmeninti, ištyrinėti. Bet šįkart vartysime tik dainų švenčių istorijos puslapius – laikraščių iškarpas, švenčių rengimo komitetų dokumentus, dalyvių sąrašus ir, be abejo, nuotraukų albumus. Gaila, į laikraščio puslapius negalima įkelti archyve saugomų švenčių muzikinių įrašų – jie geriausiai perteiktų kiekvienos dainų šventės nuotaiką, skambesį. Bet... niūniuodami kokią smagią lietuvišką dainelę (o jų juk visi mokam tikrai ne vieną), bandykime nupūsti laiko dulkes ir kartu pavartykime to meto spaudą, archyvinius dokumentus, pajuskime jau nuskambėjusių dainų švenčių dvasią.
Be abejo, būtume neteisūs, kalbėdami apie lietuvių dainų šventes ir neprisiminę jų ištakų – mūsų protėvių meilės dainai, jų begalinio noro išsaugoti tautos tradiciją dainuoti susibūrus, nepaisant sunkių politinių, ekonominių, socialinių aplinkybių. Tiesiog… noro ir unikalaus sugebėjimo GYVENTI DAINA...
„Lietuvį daina lydėdavo ir darbe, ir poilsyje, ir kare. Lietuva – dainų kraštas. Lietuvių tauta gali didžiuotis savo tautosaka: dainomis, pasakomis, legendomis, padavimais, mįslėmis ir patarlėmis. Tai kurta tūkstančiais metų. Karta iš kartos senovėje šį lobį pagarbiai perimdavo, papildydavo ir perduodavo ainiams, „Čiūčia liūlia, mažulėli, a, a, a, miegok, kūdikėli“, „Kai aš mylėjau kaime mergelę, ėjau lankyti kas vakarėlį“, „Gul motulė ant lentelės, oi, oi, oi“, „Sugrįžo žirgelis be kamanėlių, negrįžo mano mylimas bernelis“, „Perkūne, Dievaiti, nemušk į žemaitį...“ dar ir dabar skamba mūsų ausyse. <...> Kaimuose, mieste, visoje Lietuvoje daina buvo lyg kasdieninė duona, dvasinis maistas, be kurio lietuvis negalėjo gyventi. Laisvė ir daina žengė per Lietuvą kartu“, – rašė Jonas Karka „Drauge“ (1978-03-18) straipsnyje „Dainų šventė – lietuvių tautos kultūrinių lobių atskleidimas“.
Nors Lietuvos žmonės mėgo dainuoti, organizuoti chorus tepradėjo XIX amžiaus gale. Nepriklausomoje Lietuvoje beveik kiekvienas valsčius, parapija, mokykla, kariuomenės daliniai, universitetai turėjo savo chorus ir orkestrus. Atsirado noras šiems chorams susirinkti į vieną vietą, kartu užtraukti lietuvišką dainą.
„Pirmoji dainų šventė – lietuvių dainų diena suruošta 1895 m. Rambyno kalne, žinomam Mažosios Lietuvos liet. rašytojui Vydūnui diriguojant“, - rašė B. Kv. straipsnyje „Dainų šventė“ („Draugas“, 1970-08-05). „Kaip matome iš Lietuvos spaudos, Lietuvoj dainų švenčių ruošimo idėja pirmiausiai buvo kilusi iš Varšuvos konservatorijos auklėtinių lietuvių mažo būrelio 1913 metais, o 1914 metais Marijampolėje ir buvo sudarytas dainos šventės ruošimo komitetas. Tik karui užėjus darbas susitrukdė. Bet po karui 1923 metais buvo neva suruoštas liaudies dainos vakaras“, - rašė Adagio „Garse“ 1934 m. Nr. 24.
„Lietuviai savo dainų šventes pradėjo rengti tik atkūrę savo valstybę. Bet lietuviams savoji daina nelaisvės laikais labiausiai padėjo išlaikyti tautos sielą, o vėliau – pažadinti dvasią naujam savitam gyvenimui kurti. <...> Su chorų atsiradimu prasideda naujas lietuvių kultūrinio tautinio gyvenimo tarpsnis: lietuviai išeina su savo menu į viešumą, į sceną, stoja šalia kitų kultūringų tautų, stipriau pajunta savo tautines galias ir drąsiau imasi organizuoto veikimo.<...> Kai atstatytoje Lietuvos valstybėje 1924 metais iš visos šalies chorai suvažiavo į laikinąją sostinę ir surengė pirmąją Lietuvos dainų šventę (jos iniciatorius buvo J. Žilevičius – aut. past.), tai buvo ne tik daugiariopos reikšmės kultūrinis įvykis, bet kartu lietuviškosios dainos bei lietuviškųjų chorų triumfas ir jų pagerbimas už nepaprastai didelius nuopelnus lietuvių tautai“, - rašė M. Budriūnas „Tėviškės garsuose“ (1946-09-05, Nr. 37).
Palyginus su Latvija ir Estija, Lietuvoje dainų ir šokių šventės tradicija atsirado vėliau. Antroji dainų šventė, skirta Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečiui, vyko 1928 m. taip pat Kaune, joje dalyvavo 6 000 dainininkų, šventė sulaukė 100 000 klausytojų. „Po trečiosios dainų šventės, įvykusios 1930 – Vytauto Didžiojo – metais, buvo skirtas ilgesnis laikas pasiruošti naujai didingai dainų šventei, pirma siekiant pakelti chorų meninį lygį ir apskritai šalies chorinę kultūrą. Nuo to laiko iki karo pradžios buvo visa eilė mažesnių dainų švenčių, rengtų Šaulių Sąjungos, Jaunosios Lietuvos, „Pavasario“ ir visus chorus jungusios Lietuvių Muzikos Draugijos“, – rašo M. Budriūnas, „Tėviškės garsuose“ (1946-09-05, Nr. 37).
Įdomų pastebėjimą radau 1933 m. „Tiesos kelio“ puslapiuose: „1933 m. birželio 4–5 d. Kaune, laike Lietuvių Katalikų Moterų Draugijos Kongreso, įvyko pirmoji Lietuvoje ir visam Pabaltijy moterų dainų šventė.<…> Ne vienas muzikos žinovas pareiškė, kad ši dainų šventė savo tobulumu pralenkė paskutinę bendrą dainų šventę.“ O 1938 m. rugpjūčio 9 d. „Drauge“ rašoma, kad pirmoje dainų šventėje Klaipėdoje 1938 m. „Amerikos lietuvių choras „Pirmyn“, vedamas muziko K. Steponavičiaus, davė atskirą koncertą, išpildę J. Žilevičiaus, K. Steponavičiaus, A. Vanagaičio ir kt. kūrinius.“
„Bet ir praradus nepriklausomybę, lietuvių tauta nenustojo dainuoti. O Vakarų pasaulyje gyvenantieji lietuviai taipgi dainuoja savo tėvų ir kompozitorių sukurtas dainas, giesmes. Net ir primiršę savo tėvų kalbą, jau kelintos kartos lietuviai daugelis dar lietuviškai dainuoja choruose“, - rašė J. Karka 1938 m. savo straipsnyje „Drauge“.
1946 m. birželį Würzburge (Vokietija) vyko pirmoji dainų šventė tremtyje – joje dalyvavo apie 600 dainininkų ir šokėjų, tarp svečių – daugybė UNRRA (The United Nations Relief and Rehabilitation Administration) ir JAV kariuomenės atstovų. „Gyvendami ištrėmime mes atidarėme savo dainų skrynelę ir paskleidėme dainų daineles, kad jos aidų aidais skambėtų po svetimą šalį, savo posmais jungtų mus į vieną šeimą, guostų mus sunkioje nevilties valandoje ir priartintų mums nors vaizduotėje Nemuno šalį“, – taip šios šventės dvasią apibūdino Vytautas Jevaitis 1946-09-20 „Minties“ puslapiuose.
Vis dėlto malonu prisiminti, kad iš Lietuvos į Ameriką atvykę senieji imigrantai atsivežė meilę lietuviškai dainai. Jie ne tik dainavo, bet ir kūrė lietuviškas dainas, joms melodijas, organizavo chorus. Lietuvių išeivijoje pirmosios dainų šventės S. Šimkaus iniciatyva įvyko 1916 m., iki pirmosios JAV ir Kanados dainų šventės vyko mažesnės ir didesnės dainų dienos ar dainų šventės įvairiose gausiau lietuvių gyvenamose vietose. Kaip rašė J. Žilevičius „Garse“ (1934 m. Nr. 26), „Spauda vienur kitur pažymėjo, kad šiais metais rengiama daug „Lietuvių Dainų“ ar „Dainų Dienų“. Nors tos sumuzikintos iškilmės prasidėjo keliolika metų atgal, bet jos, išskyrus Pensilvanijos lietuvius, nebuvo dažnai rengiamos. Pasitenkindavo vieno kito choro pasirodymu, bet jungtis į krūvą nemėginta.“ Tačiau, kaip rašo J. Žilevičius, „Vytauto metai išjudino visus: visi, kaip kas sugebėjo, ėjo viešumon – vieni pavieniui, kiti susijungdami didesniais būriais. Tas davė gražią pradžią tolimesniam darbui. Slenka jau ketvirti metai, kol galų gale išsijudino visi Atlantikos pakraščio chorai ir šiais metais liepos 4 dieną paleidžia lietuvišką dainą skambėti po Dėdės Samo žemę. Gražus darbas, kurio pagyrimui trūksta žodžių.“
„Svarbiausią vaidmenį tame judėjime vaidina lietuvių parapijų chorai. Lietuvių Dienose jie išpildo svarbiausią programos dalį. Dainuoja atskiri chorai ir jungtiniai. Chorams duodama proga gerai susiorganizuoti, lenktyniauti, pasirodyti. Klausytojams sukeliama gražaus entuziazmo, kuris šiais laikais labai reikalingas“ – rašoma „Drauge“ (1934-07-14, Nr. 165). Buvo įkurta Parapijų chorų sąjunga, kuri ėmėsi „dar labiau praplėsti chorų veiklą“. 1935 m. Čikagoje, Vytauto parke, vyko pirmoji lietuvių parapijų dainų šventė, joje dalyvavo 3 000 Čikagos ir jos apylinkių lietuviškų parapijų choristų. Apie šią šventę, anot to meto spaudos, „rašo net didieji anglų laikraščiai“ („Draugas“, 1935-07-16). Nemažą atgarsį spaudoje sukėlė 1939 m. Niujorko pasaulinėje parodoje surengta J. Žilevičiaus vadovaujama lietuvių dainų šventė, kurioje dalyvavo 59 chorai ir daugiau kaip 3 000 dainininkų. O 1940 m. balandžio 21 d. ,,…didžiulėj Ashland auditorijoj įvyko pirmoji Čikagos lietuvių dainų šventė. Tai bene pirmutinis panašaus pobūdžio lietuviškas parengimas, kurin suburta beveik visos lietuviškojo meno pajėgos“, - rašoma 1940-04-23 „Drauge“. Vėliau įvairiose Amerikos vietose vyko mažesnės ir didesnės dainų šventės, skatinusios lietuvius puoselėti ilgametes mūsų tautos dainavimo tradicijas.
Loreta Timukienė
1-oji Dainų diena. Diriguoja Juozas Naujalis. 1924 m.
