Jei jūs kada meldėtės už savo ar savo artimųjų pasveikimą, nesate vieni. Dauguma amerikiečių yra meldęsi už savo ar kitų žmonių pasveikimą, atskleidė apklausa, o vienas naujas tyrimas suponuoja mintį, kad toks paplitimas gali reikšti, kad ši praktika gali turėti kažkokį teigiamą poveikį.
Apie 79 procentus žmonių yra meldęsi už save, o 87 procentai – už kitus, atskleidė Gallup atlikta 1 714 amerikiečių apklausa. Iš tų, kurie meldėsi už save, 32 procentai sakė tai darantys dažnai, o iš besimeldžiančiųjų už kitus tai dažnai daro 51 procentas.
Daugiau nei pusė apklaustųjų yra prašę už juos pasimelsti arba dalyvavo maldos grupėse (atitinkamai 54 ir 53 procentai), o 26 procentai net dalyvavo dvasinio gydymo per prisilietimą sesijoje – kai ant ligonio yra uždedamos rankos ir meldžiamasi už jo sveikatą.
Neatitinka stereotipų
Ši informacija yra tikras sukrėtimas tam tikriems stereotipams apie religingus žmones, rašo Beiloro universiteto Religijos studijų instituto atlikto tyrimo autorius Jeffas Levinas. Priešingai plačiai paplitusiam įsitikinimui, maldą gydymui naudoja ne tik „neturtingi, neišsilavinę provincijos gyventojai, senyvi žmonės, sunkūs ligoniai ar depresijos arba streso iškamuoti asmenys“. Sveikatos meldimas taip pat nėra šiaudo griebimasis žmonėms, kuriems trūksta prieigos prie sveikatos priežiūros ar kurie yra kaip nors kitaip nuskriausti.
Vietoj to, Levino teigimu, žmogaus maldos gydymo sumetimais praktiką geriausiai prognozuoja tai, ar tas žmogus mano turįs „mylintį santykį su Dievu“.
„Žmonės, kurie labiausiai jaučiasi patiriantys Dievo meilę savo gyvenime, yra labiausiai linkę maldą naudoti fizinio gydymo tikslais, – rašo Levinas tyrimo medžiagoje. – Visiškai nesvarbu, ar žmogus už kažką meldžiasi, ar tą maldą gauna sau, ar tai daroma žodžiu, ar uždedant rankas, vienumoje, ar su grupe.“
Tyrimo rezultatai taip pat atskleidžia, kad, nepaisant augančios šalies sekuliarizacijos, tebeegzistuoja „ne taip gerai matomos dvasingumo tendencijos“, vis dar paliečiančios daugumą amerikiečių, o maldos išgijimui tėra vienas iš šio dvasingumo išraiškos būdų.
Tyrimo rezultatai taip pat atskleidžia, kad, nepaisant augančios šalies sekuliarizacijos, tebeegzistuoja „ne taip gerai matomos dvasingumo tendencijos“, vis dar paliečiančios daugumą amerikiečių, o maldos išgijimui tėra vienas iš šio dvasingumo išraiškos būdų.
„Pastaraisiais metais žiniasklaidoje mirga pranešimai ir straipsniai apie tai, kaip suaugę amerikiečiai vis mažiau identifikuojasi su organizuota religija ir skirtingomis jos denominacijomis. Tačiau mano tyrimo rezultatai parodo, kad šioje šalyje vis dar yra giliai įsišaknijęs dvasingumas, kurio tradicinės apklausos, dėmesį sutelkiančios tik į tradicinį savęs priskyrimą vienai ar kitai religijai, užčiuopti yra bejėgės“, – sakė Levinas.
Malda su medicina nekontrastuoja
Tai, kad žmonės meldėsi už išgijimą, dar nereiškia, kad respondentai atmetė medicininę sveikatos priežiūrą. Apklausoje buvo klausimas, ką respondentai darytų sudėtingos ligos ar sužeidimo atveju, kai žmogui reikalinga pagalba. Buvo išsiaiškinta, kad malda už sveikatą daugumai žmonių buvo svarbi. Tarp tų, kurie sakė, kad „kreiptųsi medicininės pagalbos, o papildomai nesimelstų už sveikatą“, 62 procentai vis dėlto prisipažino gyvenime ne kartą meldęsi už sveikatą. Tarp tų, kurie sakė, kad melstųsi „tik kraštutiniu atveju“, 72 procentai pripažino kada nors meldęsi už sveikatą. Na, ir visai nenuostabu, kad 99 procentai sakiusiųjų, kad tokiu atveju „ir siektų medicininės pagalbos, ir melstųsi“, yra meldęsi už savo ar kitų sveikatą. Tokie rezultatai rodo, kad malda yra normali, nors ir neaptarinėjama, „terapinio amerikiečių gyvenimo fono“ dalis, sako Levinas savo tyrime.
Šis tyrimas nesiaiškino, ar malda iš tiesų „gydo“ žmones, ar tik suteikia jiems ramybės ir padeda priimti bet kokį gydymo rezultatą, tačiau net ir be to, Levino manymu, malda vis tiek yra vertinga. Ankstesniais tyrimais yra įrodyta, kad malda gali sumažinti stresą.
„Mažai tikėtina, kad tiek žmonių – didžioji dalis JAV populiacijos – toliau melstųsi už save ir kitus, jei nejaustų, kad iš to gauna kažkokį rezultatą, kad ir koks jis būtų“, – rašo Levinas.
