Nobelio premiją pelnęs rašytojas Guenteris Grassas, balandžio 13 d. miręs eidamas 88-uosius metus, buvo laikomas iškiliausiu Vokietijos pokario rašytoju. Tačiau 2006-aisiais jo netikėtas prisipažinimas, kad Antrojo pasaulinio karo metu jis tarnavo SS kariuomenėje, tapo milžiniška sensacija.
Romanistas, poetas ir dramaturgas, nebijojęs stoti akistaton su savo šalies karine praeitimi, dažnai buvo vadinamas „savo kartos sąžine“. Jis išgarsėjo 1959 m., kai buvo išleistas pirmasis jo romanas „Skardinis būgnelis“, nutapęs žiaurų, bet komišką nacizmo iškilimo ir nuopuolio paveikslą, matomą per mažo berniuko, vardu Oskaras, akis.
1999-aisiais apdovanodama jį Nobelio literatūros premija, Švedijos akademija išreiškė pagyrimą jo drąsai „prisimenant išsižadėtuosius ir pamirštuosius: aukas, pralaimėtojus ir melus, kuriuos žmonės norėjo pamiršti, nes kažkada jais tikėjo“.
Tačiau jo moralinis autoritetas buvo suteptas vos po septynerių metų, kai rašytojas atskleidė, kad, karo pabaigoje, jis tarnavo SS kariuomenės Waffen padalinyje – elitinėse pajėgose, kurios taip pat prižiūrėjo koncentracijos stovyklas. Tai šokiravo daugelį vokiečių. Grassas savo reputaciją užsitarnavo į kairę linkstančiais pareiškimais, raginančiais savo tautiečius susitaikyti su jų nacistine praeitimi, tačiau savąją jis slėpė net 60 metų. Šią kritiką apibendrino jo biografas Michaelis Jurgsas, pasakęs: „Mes žavėjomės juo kaip moralės ikona... Tam tikra prasme, jis išdavė visą žmonių kartą.“
Gunteris Grassas gimė 1927 m. Dancige, dabar - Lenkijai priklausančiame Gdansko mieste. Kaip ir dauguma jo amžiaus berniukų, jis tapo Hitlerjugendo jaunimo organizacijos nariu. Suklastotoje savo gyvenimo istorijos versijoje jis sakė buvęs šauktiniu, kuriam priverstinai buvo patikėtas priešlėktuvinių pabūklų valdymas. Tačiau iš tiesų jis jau būdamas 15-os pareiškė norą tarnauti povandeniniame laive, tačiau nebuvo priimtas. Tada, 1944-aisiais ir sulaukęs 17-os, jis buvo pašauktas į SS.
Jis sakė tuo laiku nejautęs gėdos būdamas SS nariu ir tarnybos metu nė karto neiššovęs. Tačiau vėliau jis rašė: „Tai, su kuo sutikau vedamas kvailo jaunatviško pasididžiavimo, norėjau paslėpti po karo dėl nuolatinio gėdos jausmo. Tačiau ši našta niekur nedingo ir niekas negali jos palengvinti.“
Po karo Grassas dirbo potašo (kalio karbonato) kasėju ir paminklų meistro padėjėju, o vėliau tapo skulptoriumi ir poetu. Tačiau tarptautinę šlovę jam atnešė būtent „Skardinis būgnelis“, kurio trijų pėdų protagonistas Oskaras tyčia sustabdė savo augimą nusiversdamas nuo laiptų būdamas trejų metų amžiaus. Per Grasso provokatyvų sąmojį bei žodžių žaismą, Oskaras pasakoja – ne visada patikimai – apie karo ir jo pasekmių siaubą, neteisybę ir keistenybes. Tai tapo kontrastu negausiai, rimtai 6-ojo dešimtmečio literatūrai, kuomet didžioji dalis vokiečių rašytojų jautėsi rašantys kalba, kurią „suteršė“ naciai.
Po „Skardinio būgnelio“, Grassas sulaukė tolimesnės sėkmės su tokiomis knygomis kaip „Katė ir pelė“ ir „Šuniški metai“, bei kai kuriomis savo pjesėmis. Jis taip pat buvo aršus politikos komentatorius, kritikavęs tiek komunistų režimą Rytų Vokietijoje, tiek studentus aktyvistus, kuriuos jis vadino „siauraląsčiais radikalais“. Jis taip pat aktyviai rėmė socialdemokratus, ypač Vakarų Vokietijos kanclerį Willy Brandtą, kurio vardą garsino 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiais. Tačiau po Berlyno sienos griuvimo 1989 m. jis tapo vienišu alsu tyruose, kai paragino įkurti „dviejų Vokietijos valstybių konfederaciją“ ir įspėjo, kad suvienyta Vokietija ir vėl norės demonstruoti savo galią.
Grassas suvienijimą aprašė 1995 m. pasirodžiusiame romane „Platus laukas“. Kitos jo knygos taip pat nagrinėjo tokias temas kaip Vietnamo karas, skirtumai tarp lyčių, branduolinio karo grėsmė ir aplinkosauga. Jo politinės pažiūros buvo nuolatinis kontraversijų objektas, o pastarąjį kartą į pirmuosius laikraščių puslapius pateko 2012-aisiais, išleidęs eilėraštį, įspėjantį, kad Izraelis gali pradėti branduolinę ataką prieš Iraną ir tokiu būdu kelia grėsmę pasaulio taikai. Nors kritikai apkaltino jį antisemitizmu, pats rašytojas sakė remiantis Izraelį ir tik kritikuojantis jos premjero Benjamino Netanyahu politiką.
