Bruce’as Rauneris Ilinojaus gubernatoriumi yra jau metus. Pabandykite įvardinti nors vieną dalyką, kurį jam pavyko pasiekti per visą tą laiką poste. Suskubsime pasakyti, kad tų dalykų yra net keletas, tačiau labiausiai tikėtina, kad dauguma žmonių jų išvardinti negalėtų, nes Rauneris savo ženklu pavertė tai, ko pasiekti jam nepavyko – t.y., beveik visų tų dalykų, kuriuos jis pavadino prioritetiniais.
Prieš metus mes negalėjome nė įtarti, ko galima tikėtis iš naujojo respublikono gubernatoriaus, kuriam šis valstybinis postas yra pirmasis. Ar jis bus pragmatiškas verslininkas, nekantraujantis pradėti derybas su demokratais ir rasti bendrą kalbą, kad šie paremtų jo siekį atgaivinti Ilinojaus ekonomiką, ar konfliktiškas ideologas, ieškantis būdų pasinaudoti valstijos problemomis savo politinės vizijos įgyvendinimui?
Šiandien mes jau žinome, kad arčiau realybės yra antrasis variantas. Aišku, ta valstijos gyventojų dalis, kuri jo vizijai pritaria, jo strategiją palaiko, tačiau nenustebtume, jei tokių šiandien yra mažiau, nei tada, kai jis buvo tik išrinktas. Kai Rauneris buvo išrinktas, mes visi tikėjomės geriausio, nes linkėti jam blogo reiškė linkėti blogo Ilinojui. Deja, šiandien tenka pripažinti, kad pokyčių ir gerėjančios situacijos viltims išsipildyti nebuvo lemta.
Niekas, racionaliai ir logiškai mąstantis, negalėjo tikėtis, kad naujasis gubernatorius Ilinojų į klestėjimo kelią grąžins per pirmuosius metus. Tačiau buvo visai pagrįsta tikėtis, kad jis sugebės susitarti dėl to, kaip valstija rinks ir leis savo pinigus. Tai vadinama biudžetu. Fiskaliniai metai jau gerokai persiritę į antrąją pusę, o valdžia dėl to vis dar nesusitarusi.
Visuomenė, regis, nesupranta, kad jei mes neturime biudžeto, tai nereiškia, kad valstija neišleidžia pinigų. Tiesą sakant, valstija išlaidauja ne pagal galimybes ir kasdien kasa vis gilesnę finansinę duobę, kurią, anksčiau ar vėliau, Ilinojaus mokesčių mokėtojai turės užpildyti.
Visuomenė, regis, nesupranta, kad jei mes neturime biudžeto, tai nereiškia, kad valstija neišleidžia pinigų. Tiesą sakant, valstija išlaidauja ne pagal galimybes ir kasdien kasa vis gilesnę finansinę duobę, kurią, anksčiau ar vėliau, Ilinojaus mokesčių mokėtojai turės užpildyti.
Rauneris turi pilną teisę dėl to kaltinti Ilinojaus įstatymų leidžiamąją valdžią kontroliuojančius demokratus ir ypač Atstovų rūmų pirmininką Michaelą Madiganą (ką jis labai sėkmingai ir daro). Ir iš tiesų, Madiganas yra labai didelė susidariusios problemos dalis, tačiau ne didesnė nei ambicingas gubernatoriaus norų sąrašas, kurį jis pavadino „Pokyčių planu“ („Turnaround Agenda“).
Jei gubernatorius nori, kad „Pokyčių planas“ būtų priimtas, jam reikia, kad būtų išrinkti keli įstatymų leidėjai, kurie irgi juo tiki. Greičiausiai tai ir bus jo kitas žingsnis, tačiau kol kas gubernatorius to neatskleidžia – greičiausiai todėl, kad nenori, jog jo kandidatai taptų lengvais taikiniais.
Įdomu, kokiais savo pasiekimais labiausiai didžiuojasi pats gubernatorius? Kaip minėta, jų išties yra – pavyzdžiui, priimta istorinė kriminalinio teisingumo reforma (ne be demokratų iniciatyvos). Ko gero, patys Ilinojaus gyventojai labiausiai vertina tai, kad pačiais pirmaisiais metais Rauneris užkirto kelią demokratams pakelti mokesčius. Deja, šis pasiekimas yra pakankamai efemeriškas. Rauneris nuolat kartoja, kad parems mokesčių kėlimą, jei bus pritarta jo reformoms, nukreiptoms prieš profesines sąjungas.
Savuosiuose interviu Rauneris pagrindiniu pasiekimu išskiria rekordinį finansavimą mokykloms. Tas tiesa – tik reikia nepamiršti, kad šį įstatymo projektą demokratai jam pateikė nepaisydami jo didelių prieštaravimų ir įdėtų pastangų pritraukiant respublikonus įstatymų leidėjus balsuoti prieš šį nutarimą. Deja, lėšų aukštesniajam mokslui Ilinojuje numatyta nebuvo, o tai reškia, kad valstybinių koledžų ir universitetų likimas toliau kybo ant plauko.
Kalbant apie švietimą, dar yra tokia kraujuojanti žaizda kaip Čikagos valstybinių mokyklų sistema, atsidūrusi ant bankroto ribos. Jai 2016-aisiais gresia krachas, jei artimiausiu metu nesulauks pagalbos iš valstijos finansuojant pensijų fondus. Susidariusi situacija tikrai nėra Raunerio kaltė, tačiau jo sprendimas pasinaudoti šia krize kaip koziriu derybose tikrai nepaverčia jo geriausiu mokinių draugu.
Gubernatorius dar turi daug laiko, kad parodytų mums „Raunerio stebuklą“ – ištisus trejus metus. Negalima kol kas jo nurašyti. Tačiau jei jis planuoja siūlytis antrai kadencijai, kitais metais tuo pačiu metu turėtų būti pasirengęs parodyti rinkėjams kur kas įspūdingesnį pasiekimų sąrašą. O pradėti galima nuo realistiškesnių tikslų.
#Rauneris
