Naujas tyrimas siekia išsiaiškinti, kodėl kai kurie pietinėje ir vakarinėje Čikagos dalyje gyvenantys jaunuoliai renkasi su savimi nešiotis ginklą.
Tyrimas, pavadintas „We Carry Guns to Stay Safe“, apklausė 345 žmones nuo 18 iki 26 metų, gyvenančius North Lawndale, Auburn Gresham, Englewood ir Austin rajonuose – t.y., vietose, kuriose dažniausiai vyksta susišaudymai. Trečdalis respondentų sakė, kad nešiojasi ginklą, idant galėtų apsiginti.
„Labai įdomu tai, kad egzistuoja ryšys tarp viktimizacijos (jautimosi auka) ir šaunamojo ginklo nešiojimo“, – sako Jocelyn Fontaine, „Urban Institute“ vyresnioji mokslinė bendradarbė ir viena iš tyrimo autorių.
Be to, kad vienas iš trijų apklaustų respondentų sakėsi nešiojantis ginklą, daugiau nei trečdalis besinešiojančių šautuvus sakė, kad neseniai teko būti pašautiems (arba į juos kažkas šovė, bet nepataikė). Tai yra apie 11 procentų visų apklaustųjų.
Tyrimas nenustatė priežastingumo ryšių: t.y., ar ginklo nešiojimas padidina šansus tapti ginkluoto smurto auka, ir atvirkščiai – ar ginkluoto smurto aukos yra linkusios ginkluotis.
Tačiau tyrimas atskleidė, kad jauni vyrai, kurie per pastaruosius metus yra tapę ginkluoto smurto aukomis, nešiojasi ginklą tris kartus dažniau nei tie, kurie nieko panašaus nepatyrė.
Tie, kurie nusprendė ginkluotis, mano, kad tikimybė, jog policija juos sučiups už nelegaliai turimą ginklą, prekybą ginklais ar net į žmogų paleistas kultas – itin menka.
Northwestern universiteto profesorius Wesley Skoganas, tyrinėjantis kriminalinę politiką, sako, kad toks įsitikinimas kyla dėl to, jog policija ištiria tik labai nedidelį procentą visų žmogžudysčių.
„Tikimybė būti sužeistam kulkos yra didesnė, nei būti sučiuptam policijos, – sako Skoganas. – Jei manai, kad kažkas tau kelia grėsmę, tuomet šauni pirmas, nes supranti, kad jei būsi pašautas, teisingumo ir realios pagalbos iš teisėsaugos pareigūnų nesulauksi.“
Lamaras Johnsonas yra vienas iš jaunimo smurto prevencijos programos Šv. Sabinos bažnyčioje organizatorių. Šios programos rengėjai bendradarbiavo su tyrimą atlikusiais mokslininkais.
„Negalima daryti išvadų vien remiantis jaunimo atsakymais ir neįsigilinant į kontekstą, – sako Johnsonas. – Jaunimo atsakymai byloja apie traumą, kurią mes išgyvename kasdien. Žmonės prarado viltį, kad nusikaltimų sumažės ar kad detektyvai ištirs bylas. Tas beviltiškumas nėra nepagrįstas, kai pažiūri į išspręstų nusikaltimų statistiką.“
2017 metais buvo išspręsta 17.5 procento visų žmogžudysčių. Tai yra prasčiausias rezultatas per visą naująją Čikagos istoriją, o rodikliai nuolat prastėja ir tai tęsiasi jau kelis dešimtmečius. Praėjusio amžiaus 10 dešimtmetyje išsiaiškintų žmogžudysčių skaičius siekė 60 procentų, tačiau jau 2000-ųjų pradžioje šis skaičius sumažėjo iki 41 procento. Nuo 2010 metų išsiaiškintų žmogžudysčių skaičius sumažėjo nuo 30 procentų iki dabartinio rodiklio.
Fontaine mano, kad geriausias būdas sulaikyti jaunimą nuo ginklavimosi, yra policijai bendradarbiauti su vietos bendruomenių organizacijomis ir vietos gyventojais. Kad bendradarbiavimas būtų sėkmingas, pareigūnai privalo užsitarnauti žmonių pasitikėjimą.
„Svarbu ne rinkti duomenis ir išvesti statistiką, o suvokti realią situaciją bei padėti instancijoms gerinti savo veiklos strategiją ir vykdomą praktiką“, – sako ji.
Apklaustieji yra laikomi priklausantys „rizikos grupei“ – jau vien dėl to, kad gyvena netoli vietovių, kuriose vyksta daugiausiai šaudynių.
Tyrėjai taip pat surengė susitikimą su savo partneriais – su jais bendravusiomis visuomeninėmis organizacijomis – kad kartu aptartų rezultatus ir pabandytų nusibrėžti tolimesnių žingsnių gaires.
