Režisavo: Joshua Safdie, Ben Safdie. Vaidina: Jennifer Jason Leigh, Robert Pattinson, Barkhad Abdi, Ben Safdie
Nepriklausomo kino dvasia gyvuoja ir klesti, tačiau kuo toliau, tuo labiau nuspėjama ji tampa. „Sundance“ ar „SXSW“ festivaliai yra perpildyti komplikuotų juostų apie vidutinio amžiaus krizę išgyvenančius prislėgtus ir/arba išsiskyrusius vyriškius bei jų pilką ir visiems nuobodžią kasdienybę. Nors režisieriai broliai Joshua ir Benas Safdie („Heaven Knows What“) mėgsta užklysti į nepriklausomo kino teritoriją (jų filmai yra taupūs ir našūs), jų kūryba iš tiesų yra kino menas. Broliai nekalba apie nykią kasdienybę, o verčiau renkasi neįprastas ir neretai nepatogias temas. Nepatogiu kinu drąsiai galima vadinti naujausią jų darbą „Geras laikas“, kuris yra 100 minučių trukmės kinematografinis sielvarto atitikmuo.
Konstantinas „Konis“ Nikas (Robertas Pattinsonas), šviežiai nudažytais platininiais plaukais, sėdi ant sofos su apsirūkiusiu šešiolikmečiu, nė nežinančiu, kad šis slapstosi nuo policijos, ir žiūri laidą „Farai“. Žiūrovai jau matė, kaip Konis apiplėšė banką ir pagrobė iš ligoninės žmogų, tačiau kai jis TV ekrane pamato, kaip policija grubiai sulaiko nusižudyti bandžiusią moterį, jis krūpteli ir perjungia kanalą. „Nenoriu žiūrėti, kaip jie bandys tai pateisinti“, – akivaizdžiai susikrimtęs sumurma jis.
„Geras laikas“ kartkartėmis yra išties brutalus filmas, tačiau jo pagrindinis veikėjas nėra nei žiaurus, nei sužvėrėjęs – taip, jis nusikaltėlis, tačiau ne žiaurus nusikaltėlis – jis nesinešioja ginklo, ir net bankus apiplėšinėja tyliai pakišdamas darbuotojams lapelį su reikalavimais. Greta visada yra jo psichikos negalią turintis brolis Nikas (jį vaidina vienas iš režisierių Benas Safdie), kurį Konis nuožmiai myli, o toji meilė galiausiai pasirodo esanti destruktyvi. Konis išplėšia Niką iš jo terapijos užsiėmimų, įsitikinęs, kad Nikui naudingiau yra būti su juo ir lydėti jį iš vienos nusikaltimo vietos į kitą. Akivaizdu, kad Nikas mažai kuo prisideda prie brolių „verslo“, tačiau Konis primygtinai laikosi nuomonės, kad Nikas jam yra nepamainomas ir gyvybiškai svarbus. Kai po paskutinio apiplėšimo policija sučiumpa Niką, Konis tampa ne tik bėgliu, bet ir leidžiasi į misiją gauti pinigų brolio užstatui – dienai bėgant, ši misija tampa vis labiau desperatiška ir iracionali.
Filmas žavi įdomia istorija, kokybiška režisūra, gyvą nervą paliečiančiu garso takeliu ir puikiu kameros darbu. Tačiau didžiausia atsakomybė už juostos patrauklumą ir sėkmę tenka Pattinsonui, kuris, kaip žinia, yra didelis klaustukas. Būkime atviri: jo aktoriniai darbai yra labai nevienodi ir netolygūs, kartais sėkmingi ir meistriški, o kartais – bukai inertiški. Jei Pattinsonas turi kokį slaptą aktorinio talento įjungimo mygtuką, tai broliai Safdie rado, kaip jį jungti ir neleisti išsijungti. Pattinsonas sukuria maniakišką, adrenalino persmelktą vaidmenį, primenantį Robertą DeNiro juostoje „Mean Streets“ – filme, kuriam „Geras laikas“ ne kartą atiduoda pagarbą.
Režisieriai priima sprendimą niekaip nepalengvinti žiūrovams jų dalios. Juosta niekada nepasako žiūrovams, kaip jaustis ar ką galvoti. To, kas vyksta prieš žiūrovų akis, neįmanoma vertinti griežtai juodai ar baltai. Kas nutiko: ar sugedo mūsų moralinis kompasas, ar tiesiog išsitrynė ribos tarp gėrio ir blogio? Ar Konis yra Niko globėjas, ar jo išnaudotojas? Jei jo ketinimai brolio atžvilgiu nėra dori, tai ko jis siekia? Visa juosta pilna tokių neatsakomų – ir neįmanomų atsakyti – klausimų. Eidami į šį filmą nesitikėkite ne tik atsakymų, bet ir laimingos pabaigos. Juk tai filmas – labai geras filmas – apie destruktyvią meilę artimui, kai negali šiam suteikti tinkamos meilės. Nekreipkite dėmesio į apgaulingai džiaugsmingą pavadinimą: tai puikus nervus tampantis ir jausmus sujaukiantis trileris.
