Andresas Ilmaras Kasekampas, Kanadoje gimęs ir augęs akademikas bei Tartu universiteto Estijoje profesorius, yra Baltijos valstybių politikos ekspertas ir ilgametis Estijos užsienio politikos instituto vadovas. Kasekampas turi Slavistikos ir Rytų Europos studijų mokslų daktaro laipsnį bei yra parašęs dvi knygas – „Radikalūs dešinieji tarpukario Estijoje“ ir „Baltijos valstybių istorija“. Jis sutiko pasikalbėti su „Baltic Times“ apie svarbiausias šių dienų Lietuvos, Latvijos ir Estijos politikos aktualijas ir Rusijos keliamą grėsmę.

- Kalbėdami apie Baltijos valstybes, dauguma analitikų paprastai sutelkia dėmesį į regiono geopolitinį artumą Rusijai ir dėl to kylančias grėsmes. Ar ilgalaikėje perspektyvoje tai tikrai bus svarbiausias faktorius regiono santykiuose?

- Baltijos šalyse žmonės paprastai galvoja, kad gyvename geopolitiškai pavojingoje kaimynystėje, nors iš tikrųjų mums dar labai pasisekė, lyginant su daugybe kitų šalių. Pavyzdžiui, pagalvokite apie kurdus, kur kas didesnę tautą nei mūsų, kurios teritorija yra išsibarsčiusi keliose šalyse ir šiuo metu kenčia karą iš kelių pusių. Rusija visada bus mūsų kaimynė, todėl mums visada kils tiek potenciali saugumo grėsmė, tiek potencialios bendradarbiavimo galimybės, priklausomai nuo įvairių vidinių dalykų. Rusija visada bus svarbus faktorius – deja, labai nestabilus ir kartais nenuspėjamas – į kurį ir toliau privalės atsižvelgti Baltijos šalys. Didžiausia Rusijos keliama grėsmė, dėl kurios aš asmeniškai jaudinčiausi labiausiai, yra ne karinė, o branduolinė; dėl senstančių šalies atominių reaktorių.

- Kaip slavistikos studijų ekspertas, ar galėtumėte mus supažindinti su labiausiai tikėtinais Rusijos plėtros scenarijais? Kaip kiekvienas jų paveiktų Baltijos valstybių kasdienybę?

- Optimistinis scenarijus Kremliui būtų tas, kad naftos kainos atsigautų, o sankcijos būtų panaikintos. Tai užtikrintų stabilumą valdančiajai sistemai. Tačiau dabartinės tendencijos tokio scenarijaus nepalaiko. Putinas vis labiau gniaužia opoziciją ir yra akivaizdu, kad jis nerimauja dėl tolimesnio galios išlaikymo. Kaip ir Jelcinas bei Gorbačiovas prieš jį, Putinas tyčia gąsdina Vakarus perspektyva, kad po jo seksiantis žmogus bus dar blogesnis.

Optimalus scenarijus Baltijos šalims, Rusijos tapimas tikra demokratija, neatrodo tikėtinas. Tačiau visuose scenarijuose Baltijos šalys turės išsaugoti pusiausvyrą tarp prekybos ryšių ir saugumo interesų. Kitais žodžiais tariant, suklestėjusi ir stabili Rusija atneštų naudos Baltijos regiono ekonomikai. Tačiau tokia Rusija, kurį visą pelną iš naftos ir dujų skiria savo kariuomenės stiprinimui, pakenks regiono saugumui.

- Nepaisant daugumos ekspertų prognozių, Rusija vis dar nesitaiko į Baltijos šalis. Kas dar, be NATO, ją atbaido?

- Nors būta spėlionių, kad Ukrainos scenarijus pasikartos Estijoje ar Latvijoje, kur gyvena didelės etninių rusų mažumos, yra tam tikrų reikšmingų skirtumų. Visų pirma, Rusija galėjo įsiveržti į Ukrainą, nes Ukraina buvo patekusi į chaotišką revoliucinę situaciją, kuomet žlugo tuometinės valdžios autoritetas. Ukrainos valstybinės institucijos buvo perpildytos Rusijos šalininkų ir šalis nebuvo pasirengusi agresijai iš „broliškos“ slaviškos tautos. Kitaip sakant, matėme unikalų aplinkybių susidėstymą, kuris negalioja Baltijos valstybėms. Kita vertus, dauguma išorės stebėtojų savo išvadas veda iš vieno bendro vardiklio - didelių rusų mažumų egzistavimo tose šalyse. Tačiau tas faktas, kad dauguma etninių rusų Estijoje ir Latvijoje tiki, kad Krymo prisijungimą galima pateisinti, dar nereiškia, kad jie patys labai nori pakeisti eurus savo kišenėse Rusijos rubliais.

- Kai kurie Lietuvos politikai laikosi įsitikinimo, kad Ukraina yra mūsų nepriklausomybės ir saugumo garantas. Jų manymu, Putinas nesitaikys į Baltijos šalis, kol nėra išspręsta „karšta“ Ukrainos problema. Ar sutinkate su tokia nuomone?

- Tikra tiesa, kad tol, kol Ukraina bus nepriklausoma, Rusija negali tapti tikra imperija. Tačiau Putinas savo intervencija rytų Ukrainoje siekė ne prisijungti teritorijas, bet užtikrinti, kad Ukraina išliktų suskaldyta šalimi. Manau, kad pagrindinis Putino tikslas buvo neleisti Ukrainai tapti sėkminga demokratija, einančia europietišku keliu. Iš jo perspektyvos, tai būtų buvęs labai pavojingas precedentas Rusijos žmonėms. Nemanau, kad Putinas apskritai planuoja pulti Baltijos šalis. Jo siekis regione yra įvertinti NATO pajėgumus ir suskaldyti Vakarus. Tai visada buvo pagrindinis jo tikslas, tik dabar jis tapo labiau matomas išoriniam pasauliui.

- Kaip manote, kokių padarinių turės Olandijos veto Europos Sąjungos ir Ukrainos partnerystės paktui?

- Didžioji dalis Asociacijos susitarimo punktų vis dar yra įgyvendinami, nepaisant referendumo Olandijoje rezultatų. Tačiau tokia įvykių tėkmė tikrai demoralizavo Ukrainą ir visas kitas šalis, norėjusias priartėti prie narystės ES. Šiuo metu vienintelė derybose dėl narystės Bendrijoje dalyvaujanti šalis-kandidatė yra Turkija, bet net jeigu tos derybos kažkada sėkmingai baigsis, Turkijos narystę bene šimtu procentų vetuos kuri nors ES šalis-narė. Narių skaičiaus didinimas buvo pati sėkmingiausia ES užsienio politika, bet populistinių partijų iškilimas ir vis aktyvesnis referendumų naudojimas verčia abejoti tolimesne plėtra. Jeigu ES būtų surengusi referendumą senesnėse šalyse-narėse 2004-aisiais, kai įstojo Baltijos šalys, tuomet mus taip pat būtų vetavę.

- O į kurią pusę Baltijos šalys linktų galimo Europos Sąjungos skilimo scenarijuje? Ar tokioje situacijoje galima būtų kliautis Vokietija?

- Nemanau, kad Europos Sąjunga suskiltų net ir išstojus Didžiajai Britanijai, tačiau Bendrija taptų nestabili ir turėtų tik du pagrindinius žaidėjus – Vokietiją ir Prancūziją. Jungtinė Karalystė kol kas turi stipriausią kariuomenę ir plačiausius globalius ryšius, todėl ES įtaka tarptautiniu mastu smarkiai sumažėtų, bet tuo pačiu ir Britanijos vaidmuo pasaulio politikos arenoje smarkiai susilpnėtų. Dar daugiau, Baltijos šalims būtina, kad JK liktų Bendrijoje, kadangi jų požiūris į daugumą problemų, pavyzdžiui, verslo konkurenciją ir vieną prekybos rinką, yra panašus. Vis tik, dėl politinių subtilybių, Baltijos šalys visuomet labiau linko į Vokietijos pusę. Jau tada, kai prieš kelis metus prasidėjo eurozonos krizė, tai tapo aišku, kai Baltijos šalys išsirikiavo už Vokietijos ir bandė kaip įmanoma labiau laikytis ES ekonominės politikos krypčių.

Rusijos agresija Ukrainoje pabudino Baltijos šalių politikus iš miego, jiems pagaliau supratus, kad būtina investuoti daugiau pinigų į savo gynybą. Artėjant NATO viršūnių susitikimui Varšuvoje, Baltijos valstybės bandys užsitikrinti nuolatinę NATO pajėgų ir ginkluotės dislokaciją savo teritorijose.

- Ar Rusija gali pasinaudoti Europos silpnėjimu, kad galiausiai taptų stipriausia galios žaidėja?

- Jeigu bus išsaugota transatlantinė vienybė, taip nenutiks. Labai svarbus žingsnis stiprinant ryšius tarp Jungtinių Valstijų ir Europos Sąjungos būtų Transatlantinės prekybos ir investicijų sutarties (TTIP) pasirašymas. Baltijos šalims tai ne tik atneštų ekonominės naudos, bet, dar svarbiau, įtvirtintų politinį aljansą tarp abiejų žemynų.

- O ko dar Baltijos valstybės gali imtis, kad sustiprintų savo saugumą?

- Rusijos agresija Ukrainoje pabudino Baltijos šalių politikus iš miego, jiems pagaliau supratus, kad būtina investuoti daugiau pinigų į savo gynybą. Artėjant NATO viršūnių susitikimui Varšuvoje, Baltijos valstybės bandys užsitikrinti nuolatinę NATO pajėgų ir ginkluotės dislokaciją savo teritorijose. Tai būtų svarbu norint dar labiau atbaidyti Rusijos ketinimus, tačiau Baltijos šalims svarbiausia yra ne kliautis kitais, o didinti savo pačių pajėgas. Tokiu būdu kilus krizei jos gebėtų veiksmingai apginti savo pačių teritoriją iki atvykstant NATO pajėgoms. Taip pat būtina atkreipti dėmesį į nekarines priemones, iš kurių svarbiausia yra sėkmingos socialinės mažumų integracijos užtikrinimas, ir aš kalbu ne vien tik apie valstybinės kalbos mokymą.

- Galbūt aktyvesnis bendradarbiavimas taip pat galėtų tapti raktu į problemos sprendimą? Ar regionas sugeba kalbėtis su pasauliu kaip viena nedaloma visuma, ir ar tai apskritai yra būtina?

- Baltijos šalių tarpusavio bendradarbiavimas yra absoliučiai būtinas. Išorinis pasaulis į Estiją, Latviją ir Lietuvą žvelgia kaip į vieną visumą. Kalbant apie saugumo rūpesčius, Rusiją, Ukrainą ir rytines kaimynes, Baltijos šalys skelbia tą pačią žinią. Gynyba yra ta sritis, kurioje Baltijos šalys per pastaruosius du dešimtmečius bendradarbiauja sėkmingiausiai. Vis tik, žvelgiant iš vidaus, mes pernelyg sureikšminame mūsų skirtumus. Baltijos šalys turi užsibrėžusios tuos pačius strateginius tikslus, tokius kaip priklausomybės nuo Rusijos energetinių šaltinių mažinimas ir vidaus jungčių didinimas, bet kalbant apie įvairių kitų projektų realizavimą, neretai kyla nesutarimų dėl jų vietos ar išlaidų pasidalijimo, ypač turint omenyje didesnio masto infrastruktūros projektus, tarkime, „Rail Baltica“, bet tai tarp kaimynų yra gana natūralu.

- Su kokiais dar iššūkiais, be geopolitinių grėsmių, susiduria Baltijos valstybės?

- Vertinant iš ilgalaikės perspektyvos, pagrindinė problema bus demografinė. Baltijos šalys turi aukštus emigracijos ir žemus gimstamumo lygius. Šiuo metu mūsų visuomenėje vyksta aršūs debatai dėl pabėgėlių įsileidimo į Europą, bet akivaizdu, kad darbo jėga privalo būti papildyta naujais žmonėmis, jei ir toliau tęsis dabartinės demografinės tendencijos.