Kai Marty Flaska prieš 18 metų perkėlė savo šakinių krautuvų gamybos verslą į Ilinojų, jis nė nepagalvojo pažiūrėti į tai, kiek jam viskas kainuotų kitose valstijose. 2014-aisiais jo sūnus, vedamas smalsumo, atliko palyginimą.
„Iš pradžių juo nepatikėjau“, – sako Flaska vyresnysis. Sūnus jam pasakė, kad truputį pavažiavę į rytus, jie sutaupytų $2 milijonus per metus.
Taip prasidėjo „Hoist Liftruck“ kelionė į žalesnes ganyklas Indianoje. Kompaniją pabėgti privertė ne kas kitas, o politikos klaidos, dėl kurių Linkolno gimtinė gerai apmokamų gamybos darbų srityje velkasi kitų valstijų eilės gale.
Kovo 31-ąją Flaska iškilmingai atidarė naują gamyklą Rytų Čikagoje, Indianos valstijoje, kuri tapo naujaisiais „Hoist“ namais. Gamykloje Indianoje bus 300 darbo vietų, perkeltų iš Bedford Parko, o taip pat 200 naujų darbo vietų, kurias Flaska planuoja sukurti. Vidutinis atlyginimas gamybinėse pareigose yra $55,000.
Nors mokesčių lengvatos iš Indianos valdžios tik sustiprino Flaskos pasiryžimą perkelti verslą, jis sako, kad niekada net nebūtų svarstęs tos galimybės, jei ne milžiniškos darbuotojų kompensacijų kainos ir vis augantys ir taip gigantiški nekilnojamojo turto mokesčiai Ilinojuje.
Ilinojuje darbuotojų kompensacijų kainos yra vienos didžiausių visuose Vidurio Vakaruose, rodo Oregono valstijos atliktas tyrimas visos šalies mastu. Ilinojuje taip pat yra vieni aukščiausių nuosavybės mokesčių visoje šalyje, atskleidžia nepartinės grupės „Tax Foundation“ duomenys. Šie faktoriai paverčia valstiją labai priešiška tokio pobūdžio verslui kaip „Hoist“, kurio sėkmingam darbui reikia daug darbininkų ir didelių patalpų.
Flaskos persikėlimas iliustruoja nerimą keliančią tendenciją, kuri smogė Ilinojaus vidurinei klasei skaudų smūgį: geri pramonės srities darbai, pranykę per Didžiąją recesiją, taip ir nebegrįžta.
Ilinojus tik vasarį susigrąžino darbo vietas, prarastas per recesiją, atskleidžia valstijos darbo užimtumo duomenys. Tai yra vienas lėčiausių atsigavimų visoje šalyje. Daugelis šių darbo vietų yra nedidelėse parduotuvėlėse, restoranuose ir viešbučiuose, o ne stabiliuose vidurinės klasės darbuose, kur darbuotojai kala, lanksto ir surinkinėja. Lyginant su 2008-ųjų metų sausiu, Ilinojus turi 90 tūkstančių mažiau darbo vietų pramonėje ir 54 tūkstančiais daugiau darbo vietų laisvalaikio ir apgyvendinimo sferoje. Ilinojaus gyventojai, kuriems pasiseka gauti darbą pramonės srityje, namo parneša žemiausią atlyginimą Vidurio Vakaruose, rodo federalinio Darbo statistikos biuro duomenys.
Ilinojus tik vasarį susigrąžino darbo vietas, prarastas per recesiją, atskleidžia valstijos darbo užimtumo duomenys. Tai yra vienas lėčiausių atsigavimų visoje šalyje. Daugelis šių darbo vietų yra nedidelėse parduotuvėlėse, restoranuose ir viešbučiuose, o ne stabiliuose vidurinės klasės darbuose, kur darbuotojai kala, lanksto ir surinkinėja.
Lyginant su žemiausiu recesijos tašku, Ilinojus atgavo mažiau nei 5 procentus darbo vietų pramonės srityje – tai pats blogiausias rezultatas Vidurio Vakaruose. Mičiganas toli pralenkė Ilinojų bendru pramonės srities darbo vietų skaičiumi, o Indiana – pagal naujai sukurtų pramonės darbo vietų skaičių, nepaisant to, kad jos darbo rinka yra dvigubai mažesnė nei Ilinojaus.
Natūralu, kad labai daug gamybos pramonės verslų visoje valstijoje smarkiai kenčia: kai kurie jau traukiasi, kiti planuoja tai daryti, o treti dar tikisi stebuklo. Štai „The Line Group Inc.“ (jie garsėja savo siuvimo įrankiu „Awl for All“, naudojamu visame pasaulyje – nuo skandinavų fermerių iki Marthos Stewart) savininkas Alas Panico sako, kad „vienintelis dalykas, kuris mus čia laiko – 200 tonų sveriantys presai; jei turėtume lėšų juos išgabenti, mūsų Ilinojuje neliktų nė kvapo“. Ilinojaus gamybininkai praktiškai vienbalsiai tikina, kad norint išgelbėti valstijos pramonę, būtina spręsti pagrindines problemas: darbuotojų kompensacijų ir nuosavybės mokesčius.
Kaip žinia, gubernatorius Bruce’as Rauneris siekia (tegu ir ne pačiais tinkamiausiais metodais) nekilnojamojo turto mokesčių įšaldymo ir darbuotojų kompensacijų reformos, kad išlaidos šiai sričiai taptų panašesnės į aplinkinių valstijų. Tačiau Ilinojaus Atstovų rūmų pirmininkas Michaelas Madiganas šias reformas reguliariai vadina „nebiudžetinėmis“ ir nevertomis net diskusijų.
Jei Madiganas kada panorėtų pamatyti tokio savo abejingumo rezultatą, jam toli eiti nereikėtų. Vos 10 minučių kelio automobiliu nuo jo apylinkės biuro yra „Hoist“ sandėlis, kur kadaise šimtai darbuotojų gamino pasaulinės klasės šakinius krautuvus. Dabar jie tai daro Indianoje.
Nuotraukoje: 1892 m. įkurta centrinė gamybos apylinkė Čikagoje dabar yra ištuštėjusi
