Prancūzai yra per daug intelektualiai išdidūs, kad skolintųsi politines idėjas iš kitų tautų, tačiau juos labai domina tokių idėjų pasisavinimas ir pritaikymas savo šalyje. Dėl šios priežasties gegužės 7 dieną savo prezidentu prancūzai gali išrinkti gališkąjį Baracką Obamą.
39-erių Emmanuelis Macronas yra dar nesuterštas rinkiminės patirties, buvęs Paryžiaus bankininkas, save įvardinantis kaip tikrą centristą. Macronas buvo vienas iš dabartinio prezidento, socialisto Francois Hollande, ministrų. Jis žada išgydyti Prancūzijos ilgalaikį sąstingį savo gerumu, o tai reiškia, kad jis yra visiška JOS priešingybė.
Kai 1984 metais Marine Le Pen antisemitas ir ksenofobas tėvas Jean-Marie surinko 2 milijonus balsų prezidento rinkimuose, Prancūzijos spauda klausė: „Ar Prancūzijoje tikrai gyvena 2182248 fašistai?“ Šis klausimas buvo neatsitiktinis, Le Penas atvirai reiškė neapykantą žydams, imigrantams, musulmonams ir kitoms mažumoms. Neaišku, kaip toli nuo obels krito maduazelė Le Pen, tačiau jos susirinkimuose galima išgirsti tokių šūkių kaip „On est chez nous“ („Čia yra mūsų namai“), kuriuo išreiškiamas nerimas, kad Prancūzija tokia nebėra. Jos įgimtas nacionalizmas yra tarsi laukinis klyksmas prieš jaučiamą tapatybės blankimą.
Tai, jog Prancūzija savo konstituciją laiko periodiniu leidiniu nėra tiesa. Nors nuo 1791 metų jų buvo išleista labai daug, dabartinei šalies konstitucijai jau 59 metai. Deja šalies tapatybė dažniausiai yra susijusi su kalbiniu vieningumu, todėl Prancūzijos nacionalinė tapatybė yra ganėtinai jauna. Politinių mokslų ekspertas Francis Fukuyama rašė: „1860 metais ketvirtadalis Prancūzijos populiacijos nekalbėjo prancūziškai, o kitam ketvirtadaliui tai buvo tik antra kalba. Prancūzų kalba buvo naudojama išsilavinusios aukštuomenės ir Paryžiaus regione. Kitose šalies vietose buvo kalbama bretonų, pikardų, flamandų ir provanso kalbomis arba kitais dialektais.“ Marine Le Pen Paryžiuje palaiko vos 5 procentai rinkėjų. Jai daug geriau sekasi tose šalies vietose, kur nacionalinė tapatybė yra ganėtinai nauja.
1977 metais Prancūzijos BVP buvo 60 procentų didesnis nei Britanijos, tačiau šiandien jis daug mažesnis. Kai Britaniją valdė Margaret Thatcher, Prancūzija priešinosi „neoliberalizmui“. Jis būtų reiškęs „dirigizmo“, šalies valdymo formos, kai vyriausybė kontroliuoja ekonomiką ir socialinius reikalus, išardymą. Dabar Prancūzijos nedarbingumas siekia 10 procentų, o jaunesnio amžiaus žmonių tarpe yra dvigubai didesnis.
Viešajam sektoriui Prancūzija skiria 56 procentus savo BVP – daugiau nei bet kuri kita Europos šalis. Macronas žada beveik nesikišti į šiuos reikalus. Jis negaus to, ko neprašo – pensinio amžiaus pakeitimo, 35 valandų darbo savaitės ar ko nors kito iš Prancūzijos masyvaus, 3500 puslapių ilgo darbo kodekso, dėl kurio įmonėms labai sunku atleisti darbuotojus, o dėl to jos net nenori jų ir samdyti.
1930 metai suglumino Europos kairiuosius, nes kapitalizmo krizė išėjo į naudą dešiniesiems, kurie pasinaudoję nusivylimu, ekonominiais ir kultūriniais sunkumais iškovojo žmonių pasitikėjimą. Šiomis dienomis globalizacija kelia labai panašias emocijas abiejose Atlanto pusėse. Tikėtina, kad Le Pen nesugebės pasiekti prezidento kėdės, tačiau dėl to patenkinti prancūzai ir visi kiti žmonės turėtų nepamiršti 1963 metais per pilietinių teisių judėjimą Jameso Baldwino išsakytų eilių:
„Vaivorykšte Dievas davė Nojui ženklą,
Vandens nebebus – ugnis kitą kartą.“
