Gabrielius
Gabriel
Režisavo: Lou Howe. Vaidina: Rory Culkin, David Call, Deirdre O'Connell, Emily Meade, Lynn Cohen, Alexia Rasmussen
Prieš daugiau nei 20 metų Macaulay Culkinas bandė pabėgti nuo savo vaikiškų vaidmenų amplua, suvaidindamas Josepho Rubeno trileryje „Geras sūnus“ (The Good Son). Tame filme paaiškėja, kad Culkino vaidinamas Henris nužudė savo mažąjį broliuką Ričardą. Vos akimirką juostoje mes pamatome ir patį Ričardą, kurį tenai suvaidino jaunėlis Macaulay broliukas Rory – jauniausias iš visų 7 Culkinų vaikų. Kas tuo metu galėjo žinoti, kad paskutinis Kito ir Patricios vaikas bus pats talentingiausias?
Tamsiame scenarijaus autoriaus ir režisieriaus Lou Howe trileryje „Gabrielius“, jaunasis Rory Culkinas ne tik sugebėjo sukurti daugiasluoksnį ir kerintį veikėją, tačiau ir pademonstruoja, kad yra vertas būti tarp talentingiausių šių metų jaunosios kartos aktorių.
Pradžioje juosta atrodo kaip bet kokia kita romantinė drama apie dviejų jaunuolių meilę. Pagrindinis veikėjas (Rory Culkinas) autobusu vyksta į savo merginos bendrabutį. Jis beldžiasi į jos kambario duris, kumštyje laikydamas laišką.
Duris atidaro kita mergina, kuri jį informuoja, kad ta, kurios jis ieško, čia negyvena – juolab, kad adresas ant jo turimo laiško yra kelių metų senumo. „Čia pirmakursių bendrabutis“, – pasako mergina. Ir tada tampa aišku, kad juosta tikrai nebus romantiška pasaka.
Iš tiesų, tai istorija apie psichikos ligos kamuojamą vaikiną ir jo labai išsigandusią ir susirūpinusią šeimą. Kaip ir kitose juostose, kur pagrindinis veikėjas turi „sunkumų“, taip ir čia – juostos kokybė priklauso nuo to vaidmens atlikėjo. Ir Rory Culkinas su šia užduotimi puikiai susitvarko. Jis taip įsigyvena į savo veikėją, kaip geba tik nedaugelis aktorių, ypač jaunųjų. Svarbiausia, jo vaidmens atlikimas labai niuansuotas ir įvairialypis, o ne pasikliaujantis vaidybiniais štampais. Dar daugiau tragiškumo veikėjui suteikia tai, kad jis pats supranta, kad su juo kažkas negerai: jis gali išvardinti savus simptomus, kalbėti apie to paties negalavimo vargintą tėvą (ir dėl to iširusią šeimą). Vienintelis dalykas, ko jis negali – tai padėti pats sau.
Howe ir juostos operatorius Wyattas Garfieldas juostos veiksmą rutulioja žiemą ir nuspalvina visą istoriją stingdančiais melsvais tonais. „Gabrieliuje“ nėra nieko šilto. Čia viskas sustingę, negyva, atšiauru. Norom nenorom žiūrovas ima svarstyti – ar tai yra vidinės pagrindinio veikėjo būsenos atspindys?
Iš tiesų, ilgainiui tampa aišku, kad Gabrieliaus žygis surasti ir susigrąžinti mylimąją Alisą yra donkichotiškas, o jų meilės istorija greičiau yra jo vaizduotės vaisius nei realybė. Kai vaikino pastangos bet kokia kaina susigrąžinti merginą tampa vis neracionalesnės ir vis labiau paklaikusios, juostą žiūrėti tampa vis sunkiau – ji iš tiesų ima kelti labai realų ir labai fiziškai jaučiamą nerimą net sėdint kino salėje. Kai jis Alisą (ją suvaidino puiki, tačiau, deja, iki galo šioje juostoje neišnaudota Emily Meade) pagaliau atranda, įtampa yra praktiškai nebepakeliama. Ji šioje juostoje kuriama labai logiškai ir meistriškai, o stebėti tai yra tikras malonumas – net jei tai darote pro pirštus, nes pusę juostos prasėdite rankomis užsidengę veidus.
Jei juosta ir turi trūkumų, tai tik tą, jog visą dėmesį skiriant pagrindinio veikėjo portretui, nepakankamai atskleidžiami kiti charakteriai ir šalutinės linijos. Taip, tai filmas apie vienos idėjos apsėstą žmogų, o ir pats filmas yra apsėstas to vieno žmogaus. Kaip tik dėl to atidesnis žiūrovas pajus nedidelį nusivylimą ir tiksliai galės nurodyti tas juostos vietas, kur buvo galima papasakoti daugiau, plačiau ar tiesiog skirti tam daugiau dėmesio.
Tačiau savo tikslą filmas įvykdo – jis mus artimai supažindina su Gabrieliumi. O tai, kad vienas veikėjas geba išlaikyti mūsų dėmesį, yra tik puikaus aktoriaus dėka. Gerai, kad Rory pasirinko ne „suvaidinti“ herojų, o juo „būti“.
Jam pasisekė, kad gavo progą sukurti tokį psichologiškai sudėtingą veikėją, kas jauniems aktoriams, ypač šiandieniniame „blokbasterių“ pasaulyje, retai pasitaiko. Šią juostą žiūrėti nelengva. Bet verta.