Françoise Sagan (tikrasis rašytojos vardas Françoise Quirez, 1935 m. birželio 21 d. – 2004 m. rugsėjo 24 d.) – prancūzų romanistė, pjesių ir scenarijų autorė. Ši rašytoja įžymi ne tik savo kūryba, bet ir gyvenimu. Ją pažinojo ir citavo visas Paryžius, ji diktavo madas, elgesį ir gyvenimo būdą. Sagan slapyvardį pasirinkusi iš meilės Marselio Prusto kūrybai, jau pirmuoju savo romanu „Sveikas, liūdesy“, būdama vos aštuoniolikos, pavergė Prancūziją, o vėliau įkūnijo keistą ir hipnotizuojamai patrauklų cinizmo, snobizmo, kilnumo ir subtilumo derinį. „Žavi mažoji pabaisa“ – tokiais žodžiais debiutavusią pirmuoju romanu autorę 1954 metais viešai pavadino garbusis Nobelio premijos laureatas Fransua Moriakas.
Rašytoja gimė Kažarko kaimelyje, pietvakarinėje Prancūzijoje. Françoise buvo trečias vaikas Pierre‘o, pasiturinčio gamybininko, ir Marie šeimoje. Antrojo pasaulinio karo pradžioje rašytojos šeima persikėlė į provinciją, ilgiausiai gyveno Lijone; taip pat dalį laiko rašytoja praleido Šveicarijoje. Prancūzijai atgavus nepriklausomybę, šeima 1944 m. sugrįžo į Paryžių.
F. Sagan buvo auklėjama griežtai katalikiškai, mokėsi vienuolynų mokyklose ir studijavo literatūrą Sorbonos universitete. Kai pasirodė pirmasis F. Sagan romanas, ji tebuvo maištinga paauglė. „Sveikas, liūdesy“ užkariavo ne tik Prancūzijos, bet ir viso pasaulio skaitytojų širdis. Jos antrasis romanas „Tikra šypsena“ (1958 m.), taip pat buvo vienas perkamiausių. Šioje knygoje vaizduojama mokinės ir suaugusio vyro meilės istorija. Kitame romane „Ar mylite Brahms?“ (1959 m.) pasakojama panaši istorija, tik šįkart jaunas vaikinas įsimyli suaugusią moterį. F. Sagan rašymo stilius - klasikinis, vientisas, išlaikytas, griežtas, tęsiantis prancūzų psichologinio noveau roman tradicijas. Kaip Jean-Paul Sartre ir Simone de Beauvoir kūriniuose, taip ir F. Sagan personažai yra vieniši, nusivylę asmeniniais santykiais ir bandantys gyvenimo tuštumą užpildyti malonumais.
1958 m. F. Sagan ištekėjo už leidėjo Guy Schoellerio. Pora išsiskyrė po poros metų. 1962 m. rašytoja ištekėjo už Bobo Westhofo, su kuriuo susilaukė sūnaus. Ši santuoka taip pat baigėsi skyrybomis.
Septintajame dešimtmetyje rašytoja pradėjo kurti pjeses. Jos pirmieji kūriniai „Pilis Švedijoje“ (Chateau en Suède; 1960 m.) ir „Les violons parfois“ (1961 m.) nesulaukė didelio susidomėjimo. F. Sagan dar parašė tokias pjeses kaip „Purpurinė Valentinos suknelė“ (La Robe mauve de Valentine; 1963 m.), „Pranykstantis žirgas“ (Le cheval évanoui; 1966 m.) ir kitas.
F. Sagan romane „Širdies sargybinis“ (Le Garde du coeur; 1968 m.) veiksmas vyksta Holivude. Šiame romane vaizduojama, kaip suaugusi moteris, vardu Dorothy, globoja jauną vaikiną Lewisą. Kitas rašytojos knyga „Sielos randai“ (1974 m.) yra esė, autobiografijos ir romano derinys. Romane „Tyki audra“ (Un Orage immobile; 1983 m.) vaizduojamas mažas provincijos miestelis ir aistringas meilės romanas tarp gražios našlės ir jauno notaro.
Kairiųjų pažiūrų F. Sagan įvairiomis progomis reaguodama į įvykius yra pareiškusi savo politinę nuomonę. Artimai draugavo su Žanu Poliu Sartru, protestavo prieš karą Alžyre. Parašė straipsnį apie Fidelį Kastro valdomą Kubą, o 1990 m. - apie Michailą Gorbačiovą. Vėliau jos vardas buvo siejamas su „Elfo“ skandalu: rašytoja gavo pinigų už tai, kad įkalbėjo socialistų lyderį François Mitterrandą sudaryti sutartį su Uzbekistanu. Pati rašytoja teigė, kad pinigus gavo iš draudimo kompanijos, po jos namo šiaurinėje Prancūzijoje gaisro 1991 metais. Dėl blogos sveikatos F. Sagan negalėjo dalyvauti teisme Paryžiuje. 2002 m. rašytoja gavo lygtinio įkalinimo bausmę už sukčiavimą mokant mokesčius.
F.Sagan gyvenimas – tai bemiegės audringos naktys, triuškinantis humoro jausmas, alkoholis ir kvaišalai, meilė žirgams ir jūrai, tylios dienos Prancūzijos provincijoje, vienadienių nuotykių ir visą gyvenimą trunkančių draugystės ryšių kaita, švelnus rūpinimasis sūnumi. Brangūs automobiliai ir kailiniai, lošimo ir gyvenimo aistra, nepaprastas įžūlumas, leidžiantis gyventi taip, kaip nori, nejaučiant sąžinės graužaties… F.Sagan – moteris, kuri mylėjo gyvenimą, tačiau dar labiau – rašymą. Kartą ji yra pasakiusi: „Aš gyvensiu blogai, jei nerašysiu, ir aš rašysiu blogai, jei nesimėgausiu gyvenimu“.
Françoise Sagan mirė 2004 m. rugsėjo 24 dieną. Savo kalboje tuometinis Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas pasakė: „rašytojai mirus, Prancūzija neteko vienos geriausių ir jautriausių rašytojų – svarbaus žmogaus mūsų literatūriniame gyvenime“.
