Dominicas Nahras prieš šešerius metus pirmą kartą atvyko į pietinį Sudaną, kad užfiksuotų pusę amžiaus trukusios kovos už regiono nepriklausomybę kulminaciją. Jam pasisekė – 2011-aisiais gimė jauniausia pasaulio šalis, Pietų Sudanas. Nahras, šveicarų fotožurnalistas, šiuo metu gyvenantis Kenijoje, ir toliau reguliariai lankosi šalyje, kuri vos po dviejų nepriklausomybės metų įsmuko į kruviną pilietinį karą. Jis fotografavo civilius, bėgančius nuo kariuomenės atakų į pelkynus, bei susirėmimus tarp Sudano pajėgų ir kareivių pietinėje dalyje. Pietų Sudanui vasarą atšventus penktąsias savo nepriklausomybės metines, šalies lyderiai pasirašė taikos susitarimą, o šalies likimas pakibo ant plonyčio trapaus stabilumo siūlo.
Po savo paskutinio vizito šalyje šią vasarą, Nahras sutiko pasikalbėti su „National Geographic“ žurnalo nuotraukų redaktore Jehan Jillani apie tai, ką reiškia stebėti, kaip gimsta nauja pasaulio šalis.
- Kada ir kodėl nusprendėte tapti fotožurnalistu?
- Tiesiog neturėjau didelio pasirinkimo. 2004-aisiais fotografas Hugh Van Esas, kuris dokumentavo karą Vietname ir už savo darbą pelnė Pulicerio premiją, pamatė mano darytas nuotraukas ir paklausė, ar man mokykloje gerai sekasi mokslai. Pasakiau, kad ne. Jis atsakė – „Ir gerai. Dabar galėsi tapti fotografu.“
Tuomet jis susisiekė su vienu pietų Kinijos laikraščiu ir taip aš pradėjau dirbti. Iki to laiko niekada nedirbau fotožurnalistu, bet mane įmetė į patį karščiausią katilą. Mano pirmieji mokytojai buvo ilgamečiai to laikraščio fotografai. Jie man davė fotoaparatą, „Canon 1D“, tada lipnia juosta užklijavo jo ekraną, nustatė fotografavimo režimą į rankinį, ir nuėmė objektyvą. Jie pasakė, kad vien todėl, kad fotografuosiu skaitmeniniu fotoaparatu, mano darbas nebus lengvesnis.
- Pirmą kartą fotografuoti Sudaną pradėjote prieš šešerius metus. Kuo jus taip patraukė ši šalis, kad ėmėte domėtis ja giliau?
- Persikrausčiau į Nairobį, Keniją, likus metams iki to laiko, kai pradėjau fotografuoti Sudaną 2010-aisiais. Iš pat pradžių man buvo aišku, kad dokumentuosiu jauniausios pasaulio šalies kelią į nepriklausomybę. Tai yra viena tų retų privilegijų, kurias turi fotožurnalistai – būti įvykių centre ir stebėti, kaip keičiasi istorija. Pietų Sudanas yra laukinis. Jis yra žiaurus, išgrynintas, ir labai liūdnas. Ir kas kartą, kai ten nuvyksti, jis būna pasikeitęs.
- Nors Pietų Sudanas yra jauniausia pasaulio šalis, ji jau laikoma žlugusia valstybe. Kaip ji keitėsi per tą laiką, kai ėmėte ten fotografuoti?
- Prisimenu tą akimirką, kai supratau, kokia pavojinga kryptimi gali pasisukti situacija – kitą dieną po Pietų Sudano nepriklausomybės paskelbimo 2011-aisiais. Kelios turtingos šalys investavo į naujus motociklus nepriklausomybės paradui, ir išdidūs pietų sudaniečiai užsidėjo šalmus ir uniformas, ir ramiai pravažiavo pro Johno Garango memorialinį parką (Johnas Garangas de Mabioras buvo Pietų Sudano politikas, pirmasis šalies vyriausybės vadovas, sudaniečių išsilaisvinimo judėjimo lyderis. Jis žuvo 2005 m. liepos 30 d. per sraigtasparnio katastrofą - red. past.). Kitą rytą pamačiau tuos pačius motociklus, bet žmonės jau nebedėvėjo šalmų ar uniformų, ir važinėjo it pamišę.
- Ar galėtumėte atskleisti, kaip karas paveikė Pietų Sudano žmones?
- Pietų Sudanas karo sūkuryje yra nuo pat 1955 m., tik su trumpomis taikos pertraukomis. Pagalvokite patys – mes teisiame Pietų Sudaną, bet nesusimąstome apie jo praeitį. Manau, kad žmonės pavargo būti nuolatiniame pavojuje.
- Papasakokite apie kelias savo nuotraukas, palikusias jums giliausią įspūdį.
- Pačios stipriausios, skaudžiausios nuotraukos yra tos, kurios atvirai pasakoja karo istoriją. Vaizdas mirusio žmogaus, gulinčio naftoje, buvo viena tokių nuotraukų, kurios talpina viską. Dėl naftos telkinyje atsispindėjusių debesų atrodė, tarsi jis sklęstų danguje. Tuo pačiu metu jis tapo naftos karų auka, ir aš niekuomet taip ir nesužinojau jo asmeninės istorijos.
Taip pat yra vienas portretas, kurį padariau 2015-ųjų pabaigoje. Nufotografavau vyrą, kuris buvo atgabentas į organizacijos „Gydytojai be sienų“ („Médecins Sans Frontières“, MSF) ligoninę Lankieno mieste, Džonglėjaus provincijoje, kur aš tuo metu dirbau. Jam pasisekė – jis gavo kulką į veidą. Tai buvo švarus šūvis, kuris sulaužė jam kelis kaulus ir nieko daugiau.
- Kada dabar planuojate vykti atgal į Pietų Sudaną? Ar ten yra kokių nors ypatingų žmonių, kuriuos norėtumėte ir toliau fotografuoti, ar vietų, į kurias norėtumėte sugrįžti?
- Investavau labai daug laiko ir emocijų į penktųjų nepriklausomybės metinių dokumentavimą šių metų liepos 9 d. Tam prireikė šiek tiek energijos, ir maniau, kad pagaliau galėsiu baigti šią istoriją. Tačiau ji dar nebaigta. Žmonės ir toliau kenčia, ir mes negalime nekreipti į tai dėmesio. Pietų Sudanas priverčia mane patikėti tuo, ką aš darau.
