Esame įpratę galvoti apie finansines krizes skaičiais. Paikime Graikiją – šios su sunkumais kovojančios šalies ekonomika nuo 2008-ųjų susitraukė 25 proc., jaunimo nedarbas siekia pragaištingus 50 proc., o bendri įsiskolinimai - €323 mlrd. ($363 mlrd.). Tačiau kad ir kaip šie skaičiai atveria akis, jie nedaug ką pasako apie tikrąsias kančias, kurias patiria tos šalies gyventojai.
Kaip sako profesorius Simonas Johnsonas iš Masačusetso technologijų instituto, buvęs Tarptautinio valiutos fondo (TVF) vyriausiasis ekonomistas, „kai į vieną vietą susiburia ekonomikos strategijos formuotojai, kalba tampa labai abstrakti, o žmogiškasis aspektas gali būti pamirštas.“ Tačiau žmogiškosios finansinių krizių pasekmės yra labai realios. Kai kurios jų akivaizdžios kiekvienam – žmonės praranda darbus ir, kartu, savo pajamų šaltinį, be to, jie taip pat gali netekti savo namų, būti priversti stebėti, kaip jų pinigai praranda savo vertę dėl nevaldomos infliacijos arba kaip dingsta jų viso gyvenimo santaupos.
Kitas pasekmes įvertinti sunkiau. „Yra visa eilė potencialių sveikatos problemų, daugiausiai sukeliamų streso, jausmo, kad nebekontroliuoji savo gyvenimo, ir jutimosi bejėgiu įtakoti aplinkui vykstančius dalykus, - teigia profesorius Johnsonas. – Tai paveikia žmonių sveikatą įvairiais būdais, tokiais kaip besaikis alkoholio vartojimas, ir gali sumažinti jų gyvenimo trukmės tikimybę.“
Tyrimai iš tiesų rodo savižudybės, su alkoholiu susijusių mirčių ir psichikos sveikatos problemų lygio didėjimą šalyse, paliestose rimtų ekonominių krizių. Tačiau žmonės, nukenčiantys labiausiai, visuomet yra vargšai.
„Labiau išsilavinę, turtingesni žmonės geriau sugeba prisitaikyti – jų turtas „ant popieriaus“ gali nukristi, tačiau jų karjeros perspektyvos iš esmės lieka nepakitusios. Vargšams kur kas sunkiau susirasti naują darbą – jie patiria tikrai rimtą smūgį“, - sako profesorius Johnsonas.
BBC pakalbino tris žmones, kurių gyvenimai buvo apversti aukštyn kojomis įvairių finansinių krizių visame pasaulyje.
Indonezija, 1997-1999 m.
Viena didžiausių Azijos finansinių krizių kilo Tailande, kuomet Tailando bato nuvertėjimas įžiebė kitos valiutos nuvertėjimą visoje pietryčių Azijoje. Indoneziją ši krizė paveikė kone labiausiai, ir šalis buvo priversta prašyti TVF ir Pasaulio banko pagalbos po to, kai rupija staigiai nukrito iki rekordinių žemumų. Krizės viršūnėje pagrindinių maisto produktų kainos pakilo net 80 proc., Indonezijos gyventojams nušlavus parduotuvių lentynas, baiminantis maisto trūkumo. Krizė įžiebė protestus visoje šalyje, privertusius po 32 metų valdžioje atsistatydinti prezidentą Suharto.
Indonezietis Purnomo dabar yra 54-erių metų amžiaus. Jis yra kilęs iš Džogjakartos miesto Javoje, tačiau gyvena ir dirba Utan Kayu, Rytų Džakartoje, kur pakelėje pardavinėja vištienos ir makaronų sriubą. Jis labai gerai prisimena šalį sukrėtusią krizę.
„Maždaug prieš dvejus metus iki ekonominės krizės pradžios, aš nusprendžiau gatvėje prekiauti vištienos ir makaronų sriuba. Tuo metu dirbau batikos tekstilės fabrike, ir norėjau pasididinti pajamas, gal galėčiau sumokėti už savo dviejų vaikų išsilavinimą. Viskas klojosi gerai ir mes dirbome pelningai. Tą sriubą pagaminti palyginti lengva, ir yra didelė jos paklausa, - pasakoja Purnomo. – Tačiau kai Azijos ekonominė krizė pasiekė Indoneziją, tapo labai sunku išlaikyti mūsų mažytį kioskelį. Visų produktų kaina smarkiai išaugo. Kviečių, iš kurių gaminami mūsų makaronai, kaina pasiekė rekordines aukštumas. Anksčiau mes viryklę kaitinome ne dujomis, o žibalu, ir žibalo kaina mums pasidarė nebeįkandama.“
„Buvo baisu, nes, kaip vienas iš „mažų žmogeliukų“, aš nesupratau, kad vyksta. Buvau priverstas uždaryti kioskelį, - tęsė indonezietis. – Krizės metu jaučiausi nepaprastai pažeidžiamas, nes neturėjau jokio išsilavinimo. Galingi žmonės valdžioje priiminėjo sprendimus, kurie mums nedarė jokios naudos. Mes taupėme pinigus, namuose valgydami labai paprastą ir pigų maistą. Per tuos metus nė neparagavome mėsos.“
„Indonezijos ekonomika pradėjo atsigauti tik 2004-aisiais, prezidentu tapus Suslio Bambangui Yudhoyono, ir aš nusprendžiau mesti savo dieninį darbą ir vėl atidaryti pakelės sriubos kioskelį. Labiausiai didžiuojuosi tuo, kad net ir per tuos sunkius ekonominės krizės metus vis tiek sugebėjau išlaikyti abu savo vaikus mokykloje. Sakiau jiems, kad pats svarbiausias dalykas yra jų išsilavinimas. Dabar abu mano vaikai yra baigę universitetą. Mano duktė yra prancūzų kalbos mokytoja tarptautinėje mokykloje, o sūnus dirba aviacijoje. Aš labai jais didžiuojuosi“, - pasakojimą baigė Purnomo.
Argentina, 1998-2002 m.
Argentina yra šalis su audringa ekonominių krizių istorija. 1998-2002 m. laikotarpis buvo vienas sunkiausių per visą šalies istoriją, ekonomikai susitraukus beveik 30 proc. Tuo pat metu, bankų indėliai buvo įšaldyti, šalis paskelbė nepajėgianti vykdyti savo finansinių įsipareigojimų, o Argentinos pesas smarkiai nuvertėjo prieš JAV dolerį. Tai paveikė visus visuomenės sektorius.
Argentinietis Jose Juanas Fernandezas Reguera dabar yra 66-erių ir vadovauja „Losadai“, 1938 m. įkurtai leidyklai.
„Kalbėdamas su humoru, galiu pasakyti, kad mes esame finansinės krizės Argentinoje karaliai, nes patyrėme pačias įvairiausias problemas su pinigais, bet galų gale iškilome į viršų, - sako vyras, negalintis pamiršti 1998 m. krizės. – Vos per kelis trumpus mėnesius, knygų pardavimai staigiai nukrito, sąnaudų kainos patrigubėjo, o importuoti knygas pasidarė labai brangu.“
„Su Argentinos pesu galėjai nusipirkti vieną JAV dolerį. Tada, staiga, ėmė reikėti trijų ar keturių pesų, kad nusipirktum dolerį, ir mes kalbame apie šalį, kurioje doleris vis dar karaliauja. Dar baisesnis dalykas buvo „corralito“ (bankų sąskaitų užšaldymas ir priverstinis tose sąskaitose buvusių dolerių keitimas nuvertėjusiu pesu – red. past.). Kilo ne tik ekonominė krizė, bet taip pat ir psichologinė, kaip jos pasekmė. Žmonių nuotaikos pasiekė dugną, - tęsė Reguera. – Ta situacija labai mane liūdino. Prieš mano biblioteką yra du bankai, ir man plyšdavo širdis žiūrint į neviltį žmonių, atėjusių atsiimti savo santaupas. Lygiai taip pat sunku buvo susidoroti su nežinia, kas nutiks mano verslui. Stengiausi slėpti situaciją nuo savo darbuotojų, bet buvo labai, labai sunku. Argentiniečiai nepasitikėjo bankais, o mes neturėjome prieigos prie paskolų – krizė labai smarkiai paveikė mano verslą.“
Ekonomikos atsigavimas praėjus penkeriems krizės metams, kartu su stipria argentiniečių skaitymo kultūra, reiškė, jog knygų pramonė galiausiai atsistojo ant kojų. Tiesą sakant, Reguera ką tik netgi įsigijo naują leidyklą pavadinimu „Aique“.
„Per subsidijas ir kitas priemones, vyriausybė grąžino pinigus į gatvę. Žmonės pagerino savo gyvenimo standartus ir vartojimą. Aš tikiu šia šalimi, ir tikiu, kad už kiekvienos krizės yra nauja galimybė. Kai visi žengia du žingsnelius atgal, aš žengiu vieną į priekį“, - kalbėjo argentinietis leidėjas.
Kipras, 2012 m. – iki dabar
Pernelyg išpūstas vyriausybės sektorius ir užsispyrėliškas atsisakymas įvesti reformas, kartu su netinkamai valdomais bankais, privertė Kiprą prašyti tarptautinių skolintojų paramos 2013 m. pradžioje. Europos Sąjunga, Europos centrinis bankas ir TVF sutiko paremti šalį €10 mlrd. ($11 mlrd.) finansinės pagalbos paketu, bet nustatė griežtas skolos grąžinimo sąlygas, įskaitant vienkartinę 48 proc. rinkliavą visiems didesniems nei €100,000 indėliams, laikomiems dviejuose didžiausiuose šalies bankuose.
Pambosas Charalambousas, 39-erių kalėjimo sargybinis, ir jo 36-erių žmona Helena iš visų jėgų stengėsi išlaikyti savo gyvenimo vadeles rankose, kai viskas aplinkui juos griuvo. Jie susituokė 2012-aisiais, ir, kaip ir dauguma jaunavedžių, nusprendė įsigyti savo namus. Su bendromis €3,000 pajamomis per mėnesį bei valstybine parama nekilnojamam turtui įsigyti, poros laukė šviesi ateitis. Jie už €166,000 nusipirko trijų miegamųjų namą šalies sostinės Nikosijos pakraštyje ir po truputį pradėjo grąžinti paskolą. Tačiau viskas pasikeitė 2013 m. pabaigoje, kai vyriausybė įvedė griežto taupymo politiką.
„Mes nežinojome, kas nutiks. Kaip galėjome žinoti? Juk nesame ekonomistai. Net ir vyriausybė to nežinojo“, - sako Pambosas.
Nuo rinkliavų indėliams kenčiantys bankai įvedė kur kas griežtesnes sąlygas nekilnojamo turto paskoloms, ir labai greitai visa būstų rinka subyrėjo. Ekonominis augimas įjungė atbulinę pavarą, o daugelis verslų savininkų turėjo sumažinti etatus ir apkarpyti atlyginimus, kad atsvertų didžiulius pelno nuostolius. Viena tokių aukų buvo Helena, kuri neteko darbo, kai tuo tarpu Pamboso atlyginimas buvo sumažintas beveik trečdaliu. Tuo pačiu metu, jaunavedžių skola bankui išaugo €70,000.
„Jautiesi bejėgis, įpykęs, įspiestas į kampą, - sako Pambosas. – Ne mes kalti, kad ekonomika žlugo. Mes nepatekome į šią situaciją, nes esame tinginiai. Patekome į ją todėl, kad turtingieji norėjo pasipildyti savo kišenes, kad ir ką jie mindžiotų.“
Vos per vienerius metus Pamboso skola bankui pasiekė €162,000 vietoje €100,000, kuriuos jis planavo grąžinti, o šeimos įplaukos sumažėjo perpus: „Kai nebegalėjau mokėti įmokų, ėmė plaukti banko įspėjimai, bet aš nieko negalėjau padaryti. Arba turėjau mokėti už kasdienes išlaidas, arba padengti paskolą, bet mirti badu“.
Pora mėgino parduoti namą, bet per pastaruosius dvejus metus nesulaukė nė vieno pasiūlymo. Nebežinodamas, ko griebtis, Pambosas neseniai pateko į laikraščių antraštes, per „Facebook“ paskelbęs, jog jis aukcione pardavinės savo namą.
Valdžia greitai sustabdė šiuos neteisėtus jo ketinimus, o dabar jis kartu su teisininku ieško geriausio būdo parduoti savo nekilnojamąjį turtą.
„Jeigu to nepadarysiu, viskas bus baigta. Neteksiu savo namo, būsiu išmestas į gatvę ir vis tiek turėsiu mokėti bankui. Tai paskutinis mano šansas“, - kalbėjo viltį praradęs vyras.
