Šimtai tūkstančių žmonių, bėgančių nuo karo baisumų ir ieškančių savo šeimoms geresnio gyvenimo, šiemet pasiekė Europą, neretai tokiu būdu rizikuodami savo gyvybėmis. Vis didėjanti migrantų banga iš tokių šalių kaip Sirija, Eritrėja ir Irakas sukėlė didelių sunkumų Europos šalims, kurioms iki šiol nesiseka susitvarkyti su sparčiai augančia humanitarine krize.
Tūkstančių sporto stadionuose ar palaikėse stovyklose apsistojusių migrantų, neretai kenčiančių maisto ar vandens trūkumą, vaizdai mums rodo, kokiomis baisiomis ir neadekvačiomis dabartinėmis sąlygomis gyvena nauji atvykėliai į Europą.
Krizė taip pat įtakojo tai, jog šalių nuomonės tiek Europos Sąjungos, tiek tarptautiniu mastu smarkiai išsiskyrė dėl to, kaip tinkamiausiai atsakyti į nelegalios migracijos augimą. Politinio prieglobsčio prašymai tarp ES šalių pasiskirstę nepaprastai netolygiai, o kai kurių politinių partijų strategija migrantus vaizduoti kaip saugumo grėsmę ir ekonominę problemą atnaujino ir padidino nacionalistinę įtampą.
Didėjant į Europą patenkančių migrantų skaičiui, humanitarinės pagalbos agentūros ir pagrindiniai ES lyderiai ragina priimti vieningą politiką migracijos klausimu. Tačiau kol kas visi bandymai tai padaryti baigėsi politinėmis aklavietėmis, o kiekvieną dieną vis didesniam skaičiui žmonių pasiekiant Viduržemio jūros krantus, didėja ir spaudimas kuo greičiau rasti tinkamą problemos sprendimą.
Kad padėtų mums geriau suprasti, kokių veiksmų turėtų imtis Europa, kad tinkamai adresuotų kilusią krizę, „The Huffington Post“ pasikalbėjo su migracijos ekspertu Demetriosu Papademetriou, Europos migracijos politikos instituto direktoriumi.
- Kaip turėtų atrodyti nauja Europos migracijos politika?
- Ši situacija labai sudėtinga. Ji turi humanitarinių elementų ir ją sudaro pasienių apsaugos, integracijos ir finansinė krizės. Jeigu mes nieko nedarysime, kad adresuotume visas iš jų, kiekviena migracijos banga bus didesnė nei paskutinioji. Kiekviena šalis turi pareigą gelbėti žmones. Tai yra būtinybė, o ne politika.
Europa turės investuoti į realių galimybių pabėgėliams, ypatingai iš Sirijos, sukūrimą, kad jie galėtų pasilikti kaimyninėse šalyse. Mes privalome kurti tas galimybes pabėgėliams, kad jie galėtų pragyventi, gauti išsilavinimą ir prieigą prie sveikatos paslaugų. Mes taip pat turime kurti galimybes vietos bendruomenėms tose šalyse, kurios dieną iš dienos susiduria su milžinišku pabėgėlių skaičiumi. Kitu atveju, dar daugiau sirų atvyks į Europą vedini absoliutaus beviltiškumo jausmo.
Europa taip pat turėtų pamėginti bendradarbiauti su šalimis, iš kurių atvyksta pabėgėliai. Pavyzdžiui, afganai turi kirsti daugybę šalių, kad pasiektų Europą. Mes galėtume nusitaikyti į tris ar keturias šalis jų kelyje ir padaryti kaip įmanoma daugiau, kad užsitikrintume jų bendradarbiavimą – kad sustabdytume kontrabandininkus žmonėmis, sukurtume galimybę žmonėms pasilikti, ir sukurtume saugų jų kelią į geresnį gyvenimą.
Sirijos problemą išspręsti labai sudėtinga. Taigi, įsitikinkime, kad antros Sirijos nebus. Mums reikia investuoti į politinius resursus ir finansines paskatas, kad užtikrintume, jog kitoje šalyje, kuri dabar galbūt turi problemų, situacija nepasidarys tokia bloga, kad žmonėms reikės iš jos bėgti norint išsaugoti savo gyvybes.
Jeigu prieiname tašką, kai prasideda egzodas, vadinasi, jau pralaimėjome žaidimą. Tai jau vyksta Jemene ir didelį nerimą man kelia Egiptas. Užsienio politika, kuri tiesiog bando numalšinti gaisrą, nėra užsienio politika, tai reakcija.
- O kaip tie žmonės, kurie jau atvyko į Europą?
- Yra trys tokių žmonių grupės: tie, kurie turi politinio pabėgėlio statusą ir kuriems gresia reali susidorojimo grėsmė; tie, kurie gauna „dalinę apsaugą“ ir yra atvykę iš šalių, kurias valdo autoritariniai režimai, tačiau kurie patys asmeniškai nėra persekiojami; ir nelegalūs imigrantai. Mes privalome apsaugoti politinius pabėgėlius, įsitikinti, kad dalinė apsauga nėra dalijama į kairę ir į dešinę, bei grąžinti nelegalius imigrantus atgal, ir privalome tai padaryti labai greitai.
Europa privalo pasiųsti tvirtą žinią būsimai imigrantų bangai bei užtikrinti visuomenę, jog kažkas rūpinasi šia problema. Kad apsaugotume pabėgėlius, mums reikia įsitikinti, jog tie, kurie nėra pabėgėliai, būtų išsiųsti atgal.
Tačiau sudėtingiausiai kategorijai priklauso žmonės, gaunantys „dalinę apsaugą“. Jie nėra pabėgėliai, tačiau yra atvykę iš šalių, kurios nėra itin saugios. Pavyzdžiui, eritrėjiečiai bėga nuo ypatingai baisaus režimo ir priverstinės karo prievolės. Tačiau ar tai reiškia, kad kiekvienas eritrėjietis, pasiekęs Europą, turėtų gauti pilną apsaugą?
- Kas ateityje numatoma migrantų integracijos į Europą srityje?
- Paskutiniosios migrantų bangos pasekmės bus jaučiamos ateinančius penkis-dešimt metų. Nepaisant to, ką galvoja žmonės Jungtinėse Valstijose, Europa pasiekė milžinišką progresą integruojant migrantus, ypatingai Vokietijoje. Tai pasiekta per investicijas į integraciją – pavyzdžiui, kalbos ir pilietiškumo kursus – bei žmonių integravimą į darbo rinką.
Tai padaryti dar įmanoma, kai turime 30 000 į Vokietiją atvykstančių žmonių, tačiau ką daryti su 1 milijonu žmonių, kas atrodo labai reali ateities perspektyva? Tuo pačiu metu, Graikija yra visiškai bankrutavusi. Makedonija uždarė savo sienas ir begalė žmonių gali likti įstrigę Graikijoje. Kaip reaguos Graikijos žmonės? Šioje šalyje per pastaruosius kelis metus būta labai daug bjaurių reakcijų į imigrantus. Jeigu mes nerasime strateginio atsako į šią krizę, daugybė šalių nebepajėgs su ja susitvarkyti.
- Kas turi būti padaryta Europoje, kad būtų priimta labiau strateginė migracijos politika?
- Jeigu kelios galingesnės ir turtingesnės Europos Sąjungos šalys susiburtų draugėn ir nuspręstų paspausti Briuselį, joms gali pavykti. Už kiekvienos iš jų stovi visa eilė kitų šalių, kurios jas palaikytų.
- O ar yra politinių paskatų tą padaryti?
- Yra vienas paprastas faktas: jeigu Europos lyderiai nepaims vadelių į savo rankas, jie neteks savo darbo vietų. Vyriausybės žlugs, jeigu žmonių reakcija taps dar priešiškesnė. Žmonės visuomet sako, kad taip priešiškai reaguoja tik ekstremistai ir rasistai, ir bando nukreipti kalbą kitur. Bet jeigu toks priešiškumas įsišaknys visuomenėje, kai kurių politikų retorika ir veiksmai turės pakrypti toliau į dešinę pusę, o tada jau bus per vėlu.
- Kaip manote, ką Europa darys toliau?
- Atrodo, kad politikai juda didesnio policijos atsako linkme. Jungtinė Karalystė ir Prancūzija praėjusį ketvirtadienį pasirašė susitarimą dėl migrantų krizės Kalė, kuris susitelkė į policijos įgaliojimų didinimą. Labai panašu, kad ir kiti būsimi susitarimai bus labiau sutelkti į saugumą, o ne sudėtinį integruotų veiksmų kompleksą.
Vis dėlto, Vokietijos plėtros ministras neseniai paragino skirti 10 mlrd. eurų Turkijos, Libano ir Jordanijos paramai – tų šalių, kurios priglaudė beveik 4 mln. Sirijos pabėgėlių. Tai rodo, kad Europa galimai pradeda galvoti labiau strategiškai.
