Prancūzams Edith Piaf (tikrasis vardas Giovanna Gassion, 1919-1963 m.) - nacionalinė kultūros vertybė ir pasididžiavimas. Jos pasirodymų laukė žymiausi Niujorko kabaretai, minios žmonių plūsdavo pasiklausyti dieviško balso prancūzės atliekamų kūrinių ir pažiūrėti, kaip atrodo tas fenomenas, apie kurį tiek daug kalbama. Tačiau jos gyvenimas priminė tikrą romaną.
Mažas žvirblelis gieda
Milijonus širdžių virpinusios dainininkės vaikystė nebuvo saldi – jos motina ją paliko alkoholikams seneliams, vėliau mergaitė augo globojama laisvo elgesio moters. Žavų pseudonimą „žvirbliukas“ (pranc. piaf) dainininkei sugalvojo jos pirmas prodiuseris ir klubo, kuriame ji dainavo, šeimininkas Louisas Leplee.
Įstabaus balso savininkė buvo mažo ūgio (tik 147 centimetrų), smulkutė, labai nervinga, emocionali ir nenustygstanti vietoje. Bohemiškoje aplinkoje augusi mergina girdėdavo motinos, o vėliau ją įsivaikinusios prostitutės dainas. Beje, mergaitę palikęs tėvas, gatvės akrobatas, vėliau dukrą pagrobė ir vertė ją kartu dainuoti gatvėje. Edith užtraukus dainą „Marselietė“, gatvės praeiviai net sustodavo pasiklausyti dieviško merginos balso.
Nuo jaunystės nuostabaus balso savininkę vargino reumatas. Vėliau Edith reikėjo ypač didelių vaistų dozių, kad galėtų užlipti ant scenos ir netektų atšaukti jos pasirodymo. Galiausiai dainininkė taip įniko į morfijų bei alkoholį, jog tai užtemdė jos nuolatinius ekscentriškus poelgius ar pasisakymus. Ji alpo scenoje, daug prisikentėjo dėl kepenų ligos. Buvo abejojančiųjų ir žvaigždės psichika, mat priklausomybės, spiritizmo seansai, neprognozuojamas elgesys ir užgaidos buvo Edith kasdienybė.
„Niekada nesigailėjau dėl meilės“
Edith Piaf kalbėjo: „Aš niekada nesigailėjau dėl meilės.“ Kai ji įsimylėdavo, pamildavo karštai ir aistringai. Romantikai išsekus, taip pat negailestingai tuos santykius ir nutraukdavo. „Kai meilė atvėsta, - sakydavo dainininkė, - ją reikia arba pašildyti, arba mesti lauk. Tai ne toks produktas, kurį galima laikyti šaltai.“
Viena gražiausių dainininkės meilės istorijų buvo su vidutinio svorio pasaulio bokso čempionu Marceliu Cerdanu. Kai sportininkas sutiko šią nenustygstančią vietoje, žavią ir jaudinančią merginą, jis jau buvo vedęs bei turėjo tris vaikus. Deja, ši meilės istorija baigėsi tragiškai. Skrisdamas lėktuvu pas mylimąją, Marcelis žuvo aviakatastrofoje.
Jo kūną atpažino tik iš laikrodžio, kurį buvo padovanojusi Edith. Dainininkė, norėdama numalšinti širdies skausmą, pakvietė pas save gyventi teisėtą Marcelio Cerdano žmoną Marinette su vaikais. Beje, mylimo boksininko atžalas Edith labai lepino.
Po kelerių metų maištingoji atlikėja vėl ištekėjo. Visus meilužius Edith mėgino paversti dainininkais, mokė juos lavinti balsą ir, be abejo, nuoširdžiai rūpinosi jų „prakišimu“. Draugysčių, vedybų ir skyrybų maratoną nutraukė 26-erių Theophanis Lamboukas, su kuriuo Edith susituokė būdama jau 47-erių ir išgyveno iki mirties.
Gyvenimas – kaip romanas
Edith Piaf gyvenimas kartais primena detektyvinį romaną. Pradėjusi stulbinamą karjerą, ji papuolė į teisėsaugos akiratį, mat dainininkę įtarė įvykdžius žmogžudystę. Jos atradėjas arogantiškas prodiuseris Louisas Laplee buvo nušautas mįslingomis aplinkybėmis. Įtarimo šešėlis iš karto krito ant neįprastu elgesiu garsėjančios dainininkės ir jos mylimųjų, tačiau įkalčių neradę žmogžudystės tyrėjai netrukus moterį išteisino ir apkaltino Louiso meilužę, ketinusią pagrobti jo turtus.
Kartą Edith pati vos išvengė kulkos: vienas iš jos meilužių, gatvės suteneris, nusprendė dainininkę nušauti, kai ji nutarė su juo skirtis.
Dar viena keistybė. Mirus dukrelei (dainininkė pastojo vos 17-os), reikėjo dešimt frankų laidotuvėms surengti, todėl pinigų neturėjusi dar jauna moteris nusprendė parsiduoti. Klientui pasiteiravus, kodėl ji dirba šį darbą, Edith viską papasakojo ir dešimt frankų gavo veltui.
Dėl nevaldomo gyvenimo būdo, galiausiai moteris susirgo kepenų vėžiu ir mirė sulaukusi 47-erių. Nors Katalikų bažnyčia šią primadoną pasmerkė už jos palaidą gyvenimą, tačiau palydėti dievaitės į paskutinę kelionę Paryžiaus gatvėmis plūdo minios žmonių.
„Aš nebijau mirti. Netikiu, kad gyvenime padariau ką nors labai blogo. Nesigailiu dėl nieko, ką padariau, ką pažinau. Jei turėčiau galimybę viską pradėti iš naujo, pakartočiau tą patį. Dėkoju Dievui už tai, kad skyrė man tokį gyvenimą. Aš iš jo pasiėmiau viską“, - kalbėjo ryškiausia Prancūzijos moteris.
