2014 m. pradžioje popiežius Pranciškus pradėjo naują katechezių ciklą, skirtą įsigilinti į sakramentus. Dėkojame „Bažnyčios žinių“ redakcijai už galimybę šiuos svarbius tekstus publikuoti lietuviškai. Siūlome iš karto dvi katechezes, skirtas krikštui ir paskelbtas sausio 8 ir 15 dienomis.
ATMINTINA KRIKŠTO DATA
Ši katechezė buvo paskelbta sausio 8 d.
Pradedame naują katechezių seriją apie sakramentus, pirmoji – apie Krikštą. (...)
1. Krikštas – tai sakramentas, kuriuo remiasi mūsų tikėjimas ir kuris mus kaip gyvus narius įskiepija į Kristų ir jo Bažnyčią. Kartu su Eucharistija ir Sutvirtinimo sakramentu Krikštas sudaro vadinamuosius „įkrikščioninimo“ sakramentus, kurie yra tarsi vienas didis sakramentinis įvykis, mus darantis panašius į Kristų ir paverčiantis gyvais jo buvimo ir meilės ženklais.
Gali kilti klausimas – ar tikrai Krikštas būtinas siekiant krikščioniškai gyventi ir sekti Kristumi? Ar tai iš esmės nėra tik paprasta apeiga, formalus bažnytinis aktas, kuriuo berniukui ar mergaitei suteikiamas vardas?
Toks klausimas gali kilti.
Tai nušviečia šv. Pauliaus žodžiai: „Argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje? Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6, 3–4).
Vadinasi, tai nėra vien formalumas! Tai aktas, turintis giluminę įtaką mūsų būčiai. Pakrikštytas vaikas nėra tas pat, kas nepakrikštytas. Pakrikštytas asmuo nėra tas pat, kas nekrikštas. Krikštu mes panardinami į tą nesenkančią gyvybės versmę, į Jėzaus mirtį, didžiausią meilės auką visoje istorijoje; šios meilės dėka galime džiaugtis nauju gyvenimu, jau nebevergaudami blogiui, nuodėmei ir mirčiai, bet bendrystėje su Dievu ir broliais.
2. Daugelis iš mūsų neatsimename šio sakramento šventimo, ir tai suprantama, jei buvome pakrikštyti vos gimę. Aš jau du ar tris kartus šioje aikštėje klausiau – kas iš jūsų žino savo Krikšto datą, tepakelia ranką. Svarbu žinoti dieną, kurią buvau panardintas į tą Jėzaus išganymo srautą.
Leiskite jums duoti patarimą. Ne patarimą, bet užduotį. Šiandien grįžę į namus pabandykite sužinoti, kada buvote pakrikštyti, paklausinėkite apie tai ir tiksliai sužinosite, kada buvo ta gražioji Krikšto diena. Žinoti savo Krikšto datą reiškia žinoti laimingą datą. Jos nežinant kyla grėsmė pamiršti, ką Viešpats mumyse nuveikė, užmiršti gautą dovaną. Tuomet imsime žvelgti į tai tik kaip į praeities įvykį – įvykusį net ne mūsų pačių, bet tėvų valia, – todėl neturintį jokios įtakos mūsų dabarčiai.
Turime pažadinti Krikšto atminimą. Esame pašaukti savo Krikštu gyventi kiekvieną dieną kaip aktualia gyvenimo tikrove. Jei mums pavyksta sekti Kristumi ir pasilikti Bažnyčioje, nepaisant ribotumo, silpnybių bei nuodėmių, tai tik todėl, kad šio sakramento dėka mes tapome naujais kūriniais ir apsivilkome Kristumi. Krikšto galia išvaduoti iš gimtosios nuodėmės, mes buvome įskiepyti į Jėzaus bendrystę su Tėvu. Tapome naujos vilties skelbėjai, nes Krikštas teikia tą naują viltį: viltį visą gyvenimą eiti išganymo keliu. Šios vilties negali niekas užgesinti – ji nenuvilia.
Atsiminkite: Viešpaties viltis niekada nenuvilia. Krikšto dėka mes pajėgiame atleisti ir mylėti tuos, kurie mus įžeidinėja ir skriaudžia; atstumtuosiuose ir vargstančiuosiuose gebame atpažinti mus lankančio ir mums artimo Viešpaties veidą. Krikštas mums padeda atpažinti vargstančiojo ir kenčiančiojo, taip pat artimojo veide Jėzaus veidą. Visa tai įmanoma Krikšto galios dėka!
3. Ir paskutinis svarbus elementas. Klausiu: ar gali žmogus pats pasikrikštyti? Niekas negali pats savęs pakrikštyti! Niekas. Galime prašyti Krikšto, galime jo trokšti, bet visada reikia, kad jį kas nors kitas suteiktų Viešpaties vardu. Krikštas yra dovana, suteikiama išreiškiant rūpinimąsi kitu ir brolišką dalijimąsi. Visada istorijoje vienas krikštija kitą, po to dar kitą, dar kitą... Tai tarsi grandinė, malonės grandinė.
Tačiau aš negaliu pats savęs pasikrikštyti: turiu prašyti, kad kitas pakrikštytų. Tai broliškumo, įsitraukimo į Bažnyčios šeimą aktas. Krikšto šventime galime atpažinti tikriausius Bažnyčios bruožus: ji kaip motina gimdo Kristuje naujus vaikus Šventosios Dvasios vaisingumu.
Iš visos širdies prašykime Viešpatį, kad padėtų mums kasdieniame gyvenime vis labiau patirti Krikštu gautą malonę. Kad mūsų broliai mumyse sutiktų tikrus Dievo vaikus, tikrus Kristaus brolius ir seseris, tikrus Bažnyčios narius. Ir neužmirškime šios dienos namų darbo: pasiteirauti, kada buvote pakrikštyti. Kaip žinau savo gimimo datą, taip turiu žinoti ir Krikšto datą, nes tai šventinė diena.
KRIKŠTO ĮSIPAREIGOJIMAS
Ši katechezė buvo paskelbta Vatikane sausio 15 d.
Praėjusią savaitę pradėjome trumpą katechezių ciklą apie sakramentus nuo Krikšto. Šiandien irgi norėčiau panagrinėti Krikštą, atkreipdamas dėmesį į labai svarbų šio sakramento vaisių: jis nulemia tai, kad tampame Kristaus Kūno ir Dievo tautos nariais. Šv. Tomas Akvinietis teigia, jog priėmusysis Krikštą įskiepijamas į Kristų kaip jo narys ir įtraukiamas į tikinčiųjų bendruomenę (plg. Summa Theologiae, III, q 69, art. 5; q. 70, art. 1), tai yra į Dievo tautą.
Vatikano II Susirinkimo pamokyti šiandien sakome, kad Krikštas mus įveda į Dievo tautą, padaro mus istorijos piligrimystėje keliaujančios tautos nariais.Kaip iš kartos į kartą yra perduodama gyvybė, taip iš kartos į kartą, per atgimimą Krikšto versmėje, yra perduodama malonė, ir su šia malone krikščionių tauta keliauja laike tarsi upė, drėkinanti žemę ir skleidžianti pasaulyje Dievo palaiminimą.
Jėzui ištarus Evangelijoje mūsų girdėtus žodžius, jo mokiniai pradėjo krikštyti; ir nuo to laiko iki pat šiandien tęsiasi Krikštu perduodamo tikėjimo grandinė. Kiekvienas iš mūsų esame jos grandis: kaskart tolyn vienu žingsniu; tarsi upė, kuri drėkina. Tokia yra Dievo malonė, toks mūsų tikėjimas, kurį turime perduoti savo sūnums ir dukroms, savo vaikams, kad jie, tapę suaugusiais, perduotų jį savo vaikams. Toks yra Krikštas. Kodėl?
Nes Krikštas įveda mus į tą Dievo tautą, kuri perduoda tikėjimą. Tai labai svarbu: Dievo tauta, kuri keliauja ir perduoda tikėjimą. Krikšto galia tampame misionieriaujantys mokiniai, esame kviečiami nešti Evangeliją į pasaulį (plg. apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium, 120). „Kiekvienas pakrikštytasis, nepriklausomai nuo jo funkcijos Bažnyčioje ir išsilavinimo tikėjimo srityje lygio, yra veiklus evangelizacijos subjektas.
Naujoji evangelizacija turėtų apimti naują suvokimą, kad aktyvus veikėjas yra kiekvienas pakrikštytasis“ (ten pat), kad visiems, visai Dievo tautai, kiekvienam pakrikštytajam tenka aktyvus vaidmuo evangelizuojant. Dievo tauta yra mokinių tauta, nes gauna tikėjimą, ir misionierė, nes perduoda tikėjimą. Tai mumyse nuveikia Krikštas: suteikia mums malonę ir perduoda tikėjimą.
Visi Bažnyčioje esame mokiniai, liekame jais visada visą gyvenimą; ir visi esame misionieriai, kiekvienas Viešpaties jam skirtoje vietoje. Visi, mažiausias taip pat, esame misionieriai, o tas, kuris atrodo didžiausias, irgi yra mokinys. Kas nors galėtų pasakyti: „Vyskupai nėra mokiniai, vyskupai viską žino; popiežius viską žino, jis nėra mokinys.“ Tačiau vyskupai ir popiežius taip pat turi būti mokiniais, nes jei nebūtų mokiniai, nedarytų gero, negalėtų būti misionieriai, negalėtų perduoti tikėjimo. Visi esame mokiniai ir misionieriai.
Egzistuoja neišskiriamas ryšys tarp mistinio ir misijinio krikščioniškojo pašaukimo matmens – juodu abu įsišakniję Krikšte. „Mes, krikščionys, priimdami tikėjimą ir Krikštą, priimame Šventosios Dvasios veikimą, vedantį mus išpažinti Jėzų Dievo Sūnumi ir vadinti Dievą „Abba“, Tėvu. Vis pakrikštytieji ir pakrikštytosios esame kviečiami gyventi vienybėje su Trejybe ir ją perduoti, nes evangelizacija yra kvietimas dalyvauti trejybinėje bendrystėje“ (Baigiamasis Aparesidos dokumentas, 157).
Niekas neišsigelbėja pats vienas. Tai yra svarbu: esame tikinčiųjų bendruomenė, esame Dievo tauta, ir šioje bendruomenėje patiriame meilę, kuri yra pirmesnė už mus ir tuo pat metu mūsų prašo būti tarsi malonės „kanalais“ vieni kitiems, nepaisant mūsų ribotumo ir nuodėmių. Bendruomeninė dimensija yra ne tik krikščioniškojo gyvenimo „įrėminimas“ ar „apvalkalas“, bet ir integrali krikščioniškojo gyvenimo, liudijimo ir evangelizavimo dalis.
Krikščioniškasis tikėjimas gimsta ir gyvuoja Bažnyčioje, Krikšte šeimos ir parapijos švenčia naujo nario įsijungimą į Kristų ir jo Kūną, Bažnyčią (plg. ten pat, 175 b).
Kalbant apie Krikšto svarbą Dievo tautai, geras pavyzdys yra Japonijos krikščionių bendruomenės istorija. XVII amžiaus pradžioje ji patyrė nartų persekiojimą. Buvo daug kankinių, dvasininkai buvo išvaryti, o tūkstančiai tikinčiųjų nužudyti. Japonijoje neliko nė vieno kunigo, visi buvo išvaryti. Tada krikščionių bendruomenė pasitraukė į pogrindį, slaptai saugodama tikėjimą ir melsdamasi. Kai gimdavo kūdikis, mama ar tėtis jį pakrikštydavo, nes visi tikintieji gali krikštyti esant ypatingoms aplinkybėms.
Kai maždaug po dviejų su puse šimtmečių, 250 metų, misionieriai grįžo į Japoniją, viešai pasirodė tūkstančiai krikščionių, ir Bažnyčia galėjo iš naujo pražysti. Jie išgyveno per Krikšto malonę! Tai didinga: Dievo tauta perduoda tikėjimą, krikštija savo vaikus ir eina pirmyn. Kad ir slapstydamiesi, jie išlaikė gilią bendruomeninę dvasią, nes Krikštas juos padarė vienu kūnu Kristuje; jie buvo izoliuoti, pasislėpę, tačiau išliko Dievo tautos, Bažnyčios, nariais. Galime daug išmokti iš šios istorijos!
