Nušviečiant Ukrainoje vykstančius procesus, negalima neatkreipti dėmesio į tokį svarbų dalyką kaip Didžiosios Britanijos pasitraukimas iš Europos Sąjungos. Ukrainiečiams, prieš dvejus su puse metų pradėjusiems Euromaidaną, „Brexit“ tapo iš tiesų asmenišku reikalu. Daugelis nesupranta, kas tapo tokių netikėtų visuotinio tautos referendumo rezultatų priežastimi. Daugelis nerimauja, kaip „išėjimas“ atsilieps Ukrainos europėjimo procesams: bevizio režimo nustatymui ir sankcijų Rusijos Federacijai pratęsimui. Ukraina nuolat jaudinasi dėl Europos. Net ir tada, kai mano, kad Europai Ukrainos problemos nė kiek nerūpi.
„The Telegraph“ žurnalistas Matthew Holehouse’as savo straipsnyje „Britanija nubalsavo. Kas vyks toliau?“ rašo, kad „Brexit“ – tai pati didžiausia katastrofa, ištikusi Europos Sąjungą per visus 59 jos gyvavimo metus. Ekonominės pasekmės Britaniją užklupo iš karto, vos tik buvo paskelbti referendumo rezultatai. Britanijos svaras sterlingų nukrito iki žemiausio kurso per trisdešimt metų, akcijų indeksai Londono fondų biržoje nukrito daugiau nei 8 procentais, kas yra didžiausias kritimas per vieną dieną nuo 2008-ųjų metų finansinės krizės. Tačiau svarbiausia – šiandien niekas negali įtarti, kokie ekonomikos nuostoliai ilgalaikėje perspektyvoje laukia tiek šalies bėglės, tiek pačios Europos Sąjungos. Aišku tik viena – „Brexit“ tapo milžinišku iššūkiu Europai, į kurį šioji privalo reaguoti. O tai reiškia, jog labai tikėtini sisteminiai pokyčiai tiek pačioje sąjungoje, tiek visame kontinente.
„Brexit“ smogė ne tik Britanijos ekonomikai ar ES pamatui. Jis privertė suabejoti fundamentaliu demokratijos principu. Tuo, kad laisvoje šalyje gyvenantys rinkėjai, turintys nevaržomą prieigą prie visiems prieinamos informacijos, visada balsuoja taip, kaip paranku jų asmeniniams interesams. Priešrinkiminės kampanijos metu ne kartą buvo įvardintos tos pragaištingos pasekmės, kurios gali laukti Britanijos jos pasitraukimo iš Europos Sąjungos atveju. Daugybė apklausų ir interviu su rinkėjais atskleidė, kad tie, kas nusprendė balsuoti už „Brexit“, buvo gerai susipažinę su galimomis ekonominėmis rizikomis.
Stebėtojų nuomone, už pasitraukimą agitavusi kampanija sąmoningai manipuliavo menkai išsilavinusios šalies gyventojų dalies baimėmis, susijusiomis su objektyviais globalizacijos procesais, imigracija ir pablogėjusia piliečių gerove. Bendras nacionalinių ekonomikų nuosmukis – štai koks pasaulis buvo perteikiamas per emocijas pasitraukimo šalininkams. Visi įvykusio reiškinio vertinimai susiveda praktiškai į vieno fakto konstatavimą – kad britai balsavo ne „už“ ir ne „prieš“ ES. Jie balsavo „todėl, kad“. Pasirinkimas pasilikti arba pasitraukti tebuvo kiekvieno atskiro rinkėjo bandymas pasirinkti optimalų šalies išgyvenimo greitai kintančiame globaliame pasaulyje variantą: kartu arba atskirai.
Už šalies pasitraukimą agituojančiuose plakatuose buvo vaizduojamos į kumščius sugniaužtos rankos, nutraukiančios grandines. „Brexit“ palaikantys ekspertai ir komentatoriai, nacionalinius Didžiosios Britanijos interesus supriešino su suvienytos Europos interesais, nurodydami į „Briuselio diktatą“, intensyvėjančią imigraciją ir vis lėtėjantį ekonomikos augimą, nepaisant vis labiau augančių išlaidų. Todėl bet kokie „eurooptimistų“ bandymai apeliuoti į sveiką protą ir ekonomines pasekmes neturėjo poveikio.
Tą akimirką, kai reikia priimti esminius ir daug lemiančius civilizacinius sprendimus, žmogus tai daro galvodamas ne apie savo dabartinę gerovę, o apie tą įsivaizduojamą ateitį, kurios vizija prieš jį iškyla. Rinkėjas, atsidūręs nevienareikšmiškame istorijos taške, renkasi širdimi, o ne protu. Todėl faktai ir argumentai negali konkuruoti su pojūčiais, baimėmis ir svajonėmis. „Brexit“ šalininkų sampratoje suvienyta Europa buvo laisvos Europos priešprieša, tad ir rinkosi jie tarp laisvės ir susivienijimo, tarp nepriklausomybės ir ES.
Kaip bebūtų keista, prieš dvejus su puse metų Ukrainoje įvyko atvirkštinis procesas. Ukrainiečiams Europos Sąjunga tapo laisvės simboliu ir integracinio Rusijos projekto priešprieša. 2014 metų žiemą nufotografuoti ir nufilmuoti kadrai, kaip Maidane po europietiškomis vėliavomis žūsta ukrainiečiai, tuo metu daugeliui kėlė didelę sumaištį. „Kodėl jūs taip norite į Europą? Patikėkite, Europos Sąjungoje ne viskas taip žavu ir puiku, kaip gali pasirodyti“, stebėjosi daugelis. Suvokimas, kad paprasčiausias asociacijos susitarimas su ES gali išvesti skurdžios ir vidinių prieštaravimų draskomos posovietinės šalies piliečius į barikadas, Europos lyderius šokiravo, ko gero, labiau, nei tuometinio Ukrainos prezidento Janukovyčiaus išsišokimai. Tai, kas ukrainiečiams rodėsi esanti laisvė, europiečiams tebuvo eiliniai ekonominiai mechanizmai. Rinkdamiesi Europos Sąjungą, ukrainiečiai kaip tik ir rinkosi nepriklausomybę ir bėgo nuo niveliuojančios integracijos, per prievartą brukamos iš Maskvos.
Tuo metu finansų analitikai Ukrainai irgi pranašavo ekonomikos krizę, kurią nulems persiorientavimas į europines rinkas, darbo vietų praradimas, įmonių uždarymas, ekonomikos ryšių su Rusija nutraukimas. Buvo akivaizdu, kad suartėjimas su ES, tebūnie ir susitarimo dėl asociacijos pavidalu, taps rimtu išbandymu ir taip nestabiliai Ukrainos ekonomikai. Tačiau Euromaidano šalininkų tokios perspektyvos negąsdino. Europa jiems reiškė išsigelbėjimą nuo imperialistinės vergovės, apsaugą nuo kolonialistinių Maskvos ambicijų. Ukrainiečiams susivienijusi Europa buvo nubundančios ir atgimstančios Sovietų Sąjungos priešprieša.
Taip, kaip ukrainiečiams ES buvo faktiškos nepriklausomybės nuo Rusijos imperijos garantas, taip už „Brexit“ balsavusiems britams Europos susivienijimo projektas rodėsi kaip nacionalinio identiteto nuslopinimas. Iš šių dviejų pavyzdžių matome, kad žmogui, susirūpinusiam savo šalies globaline ateitimi, Europos Sąjunga gali būti arba laisvės, arba suniveliavimo simboliu. Iš čia ir kyla pasirinkimo iracionalumas. Tuo metu, kai vieni yra pasirengę numirti po jos vėliavomis, nors ir suprasdami, kad jokios integracijos jie taip ir nesulauks, kiti sąmoningai rizikuoja ekonominiais interesais, kad tik nuo jos pabėgtų.
Laisvos rinkos, pagarba žmogaus gyvybei, teisių ir laisvių užtikrinimas – tai yra tie dalykai, kurie užtikrino laisvojo pasaulio pranašumą prieš sovietinės valdžios diktatūrą ir jo sėkmę. Europa vienijosi pagal formulę „laisvė, kaip ekonominio klestėjimo pagrindas“. Akivaizdu, kad ji sudarė priešpriešą sovietinei (o šiandien – ir rusiškajai) formulei „laisvė mainais į ekonominį išgyvenimą“.
Pati to nenorėdama griežtai ekonominė ir politinė Europos Sąjunga taip pat tapo ir simboliu. Tačiau simbolis be idėjos – tai negyvas stabas, kurio išlaikymui reikalingos išlaidos yra niekis, palyginus su išgyvenimo ir vystymosi vertingumu. Susivienijusi po europietiškomis ir nacionalinėmis vėliavomis, Ukraina kovojo už savo laisvą ateitį, už savo nacionalinį identitetą. O štai Britanija nacionalines vėliavas priešpastatė europietiškoms, kaip ir pačiai susivienijusios Europos idėjai. Tai byloja ne tik apie Britanijos nacionalinės idėjos krizę, tačiau ir apie tai, kad mažėja susivienijusios Europos vertybinė pilnatvė. Todėl, kad ten, kur Europa tapo laisvės simboliu, ten susivienijimo idėja kartu tapo ir keliu į nacionalinį atgimimą. Išėję į Euromaidaną ukrainiečiai parodė, kad integracija ir laisvė sutampa tik idealų lygmenyje.
1951-aisiais įkurtos kaip „Europos anglies ir plieno susivienijimas“, Europos Sąjungos vertybinė reakcija į šiandien Europoje kylančius globalinius iššūkius akivaizdžiai vėluoja. Kol skirtingi Europos gyventojai „susivienijusios Europos“ sąvoką pildo sau palankiomis reikšmėmis, pats europinis projektas visomis išgalėmis vengia artikuliuoti universalius principus ir idėjas, kurie galėtų patraukti europiečius prie kažko daugiau nei bendras ekonominis išgyvenimas. Šia prasme „Brexit“, kaip ukrainietiškojo Maidano tęsinys, europietiškajai civilizacijai iškelia iššūkį – sąjungai suteikti prasmingesnę reikšmę, kam jau akivaizdžiai pribrendo reikalas.
Laisvos rinkos, pagarba žmogaus gyvybei, teisių ir laisvių užtikrinimas – tai yra tie dalykai, kurie užtikrino laisvojo pasaulio pranašumą prieš sovietinės valdžios diktatūrą ir jo sėkmę. Europa vienijosi pagal formulę „laisvė, kaip ekonominio klestėjimo pagrindas“. Akivaizdu, kad ji sudarė priešpriešą sovietinei (o šiandien – ir rusiškajai) formulei „laisvė mainais į ekonominį išgyvenimą“.
Kuo susivienijusios Europos projektas skiriasi nuo putiniško Eurazijos projekto? Ar tik kasmetinės apyvartos sumomis? Kuo „Briuselio diktatas“ skiriasi nuo Kremliaus diktato? Ar tik susiklosčiusia laisvo šalių įstojimo tradicija ir nebandymu prievarta primesti „draugystės“ su tankų pagalba? Kur baigiasi laisvos Europos pasaulis ir kur prasideda ta politinė, ekonominė ir mentalinė erdvė, kuriai šis pasaulis priešinasi? Faktiškai „Brexit“ – tai reikalavimas nubrėžti ribas ir įvardinti principus, dėl kurių vidutinis statistinis europietis galėtų susitaikyti su tais ekonominiais sunkumais, kurie jam tenka intensyviai transformuojantis pasauliui.
Pasaulyje vyksta kova tarp ideologinių ir vertybinių ateities modelių: autoritarizmas ar pasirinkimo laisvė, stiprus lyderis ar demokratija? Tam, kad išgyventų integraciniai projektai, jau nebepakanka vien tik ekonominių preferencijų. Šiandien atėjo laikas susimąstyti apie grįžimą prie laisvės principų ir jų modernizavimą europinės civilizacijos vystymosi vardan. Europai būtina idėja, kuri sugebėtų nusverti gyventojų baimes ir saldžius populistų pažadus. Būtina rasti priežastį, kad laisvi piliečiai, kaip ir Maidane, būtų pasidengę apjungti savo nacionalines vėliavas su ES vėliava, net jei tai jiems ir žada ekonomikos riziką. Tik tada visiems taps akivaizdu, kad nėra kitų alternatyvų susivienijimui, demokratijai ir laisvei.
Larisa Vološina, Kijevas, Ukraina
