Sprendžiant iš laikraščių antraščių, kartais gali atrodyti, kad niekas Europoje nenori padėti pabėgėliams. Rekordinis skaičius migrantų šiais metais pasiekė Italijos ir Graikijos krantus, tačiau kitos Europos šalių vyriausybės sutiko priglausti tik mažiau nei penktadalį jų. Vengrija net apsistatys sienomis, kad tik šalies nepasiektų nė vienas migrantas. Dėl tos pačios priežasties savo sieną su Italija uždarė Prancūzija.
Tačiau vietiniu lygmeniu visame Senajame žemyne yra tūkstančiai žmonių, nepabūgusių savo tėvynainių pagiežos ir užpildančių politikų paliktą skylę. Kad ir kaip bebūtų keista, paprasti piliečiai yra kur kas labiau linkę priimti pabėgėlius negu juos atstumti. Nuo vengrų savanorių, visą parą teikiančių pagalbą naujiems atvykėliams iš Sirijos ir Afganistano, iki ispanų kunigų, padedančių migrantams pildyti dokumentus – visoje Europoje aidi kovotojų už pabėgėlių teises balsai.
Vokietija
Vokietijoje yra daugiausiai politinio prieglobsčio prašančių žmonių nei bet kur kitur Europoje. Prognozuojama, kad šiemet šalies vyriausybė sulauks 400 000 tokių prašymų – dvigubai daugiau nei pernai. Dėl grūsčių, dauguma šių asmenų glaudžiasi palapinėse, mokyklų sporto salėse ir laikinose pabėgėlių stovyklose.
Berlynietė Mareike Geiling tiki, kad problemai spręsti yra ir geresnis būdas. Pernai metais ji nusprendė pasiūlyti savo kambarį draugų draugui, kuris pabėgo iš Malio.
„Tai visai neypatinga – aš visada sakau žmonėms, kad pabėgėliai rūpinasi dėl tų pačių dalykų kaip ir mes: jie turi pamiegoti, jie turi pavalgyti, jie turi nusiprausti. Jis buvo labai geras žmogus ir gyventi kartu buvo labai normalu“, - pasakoja moteris.
Ši patirtis įkvėpė ją įkurti „Refugees Welcome“, internetinę tarnybą, kuri iki šiol padėjo apgyvendinti dar 63 pabėgėlius Vokietijos miestuose ir miesteliuose. Paslauga taip pat leidžia pabėgėlių nuomą apmokėti iš pašalpų, jei tai įmanoma, arba per suaukotas lėšas, jei nėra kito pasirinkimo. Geiling yra įsitikinusi, kad tai ne tik padės išspręsti pabėgėlių apgyvendinimo problemas, bet ir leis jiems integruotis bei išmokti kalbą.
Nors ir ne visi su ja sutinka, vienas miestas yra pasirengęs žengti dar toliau. 50 000 gyventojų turinčio Goslaro miesto Žemutinėje Saksonijoje meras žino, kas pastatytų smunkančią jo ekonomiką ant kojų: pabėgėliai.
„Jeigu norime išlaikyti savo turtą, savo ekonomiką, savo darbus, mums reikia daugiau žmonių. Žiūriu į pabėgėlius kaip į progą, ne kaip į naštą, - kalbėjo Oliveris Junkas. – Yra tokių miestų, kaip Hanoveris, Miunchenas ir Berlynas, kurie auga, tačiau beveik visoje Vokietijoje, miestų ir bendra populiacija mažėja. Jeigu Vokietija nori išlikti ekonomiškai stipria ir klestinčia, jai reikia imigracijos.“
Ispanija
Samuelis visada žmonėms sako, kad jo kelionė į Ispaniją gelbėjimosi valtimi truko dvejus metus. Būtent tiek praėjo nuo to laiko, kai jis paliko savo namus Afrikoje, kirto Sacharos dykumą, pasiekė Maroką, sumokėjo už kelią per Gibraltaro sąsiaurį ir pasiekė prieglaudą Kadise. Pietinėje Ispanijoje jis buvo pasitiktas išskėstomis rankomis – Kadiso vyskupijos finansuojama iniciatyva padėjo jam pramokti ispanų kalbą ir integruotis vietos kultūroje.
Ši programa praėjusiais metais padėjo 3 536 žmonėms, tačiau dabar tėvas Gabrielis Delgado baiminasi, kad jų pastangos taps beprasmėmis turint omenyje vis didėjančius naujų atvykėlių srautus. Kunigo teigimu, jo veikla remiasi paprasčiausiu įsitikinimu, kad „imigrantai yra žmonės, su tuo pačiu orumu ir teisėmis, kaip jūs ir aš“.
Dauguma naujų atvykėlių lanko pirmosios pagalbos ir kalbų kursus, bei mokosi senolių priežiūros, mažmeninės prekybos ar paslaugų sektoriaus įgūdžių.
„Suteikiame jiems priemones, kad jie turėtų tokias pat galimybes, kaip ir visi kiti“, - sako Delgado.
Vengrija
Pastarosiomis savaitėmis Vengrijoje kuriasi vis daugiau pilietinių grupių, vengrams bandant sunkumų kamuojamiems migrantams, kertantiems šią pereinamąją šalį per sieną su Serbija, suteikti pagalbą maistu ir drabužiais.
Pirmoji tokia grupė susikūrė Segede, pietų Vengrijoje, kai penki bičiuliai pastebėjo, kad migrantai – dauguma jų pabėgėliai iš Sirijos ir Afganistano – naktį turi nakvoti šaltoje miesto geležinkelio stotyje.
„Birželio viduryje buvo neįprastai šalta, o jie neturėjo nei antklodžių, nei šiltų drabužių, jų tarpe buvo vaikų ir kūdikių, todėl mes padarėme jiems karštos kakavos ir atnešėme šiltesnių drabužių, - sako „Migszol Szeged“ pagalbos projekto bendraįkūrėjis Márkas Kékesis. – Kitą dieną sukūrėme „Facebook“ grupę ir buvome priblokšti: vos per tris ar keturias dienas turėjome 1 000 narių, grupė išgarsėjo nacionaliniu mastu ir sulaukėme tikrai didelės paramos.“
Dabar maždaug 200 projekto savanorių visą parą teikia paramą migrantams, tačiau Kékesis pabrėžia, kad ši iniciatyva nėra susijusi su jokia politine partija.
Italija
Abu Talebas Mridha privalo grįžti namo. Jis turės atsisveikinti su mažyčiu Capriglio kaimeliu ir jo 281 gyventoju ir grįžti į Bangladešą. Jo ateitį nulėmė Turine veikianti komisija, sprendžianti kiekvieno politinio prieglobsčio prašytojo likimą. 23-ejų metų jaunuolis neturės leidimo likti Italijoje, nors kaimelio gyventojai to ir norėtų.
„Talebas privalo pasilikti ir mes padarysime viską, kas įmanoma, kad tai įvyktų, - sako Capriglio merė Vittorina Gozzolino, kuri, kartu su kaimyninio miesto meru, kunigais, vietos nevyriausybinėmis organizacijomis ir kitais vietiniais gyventojais, pradėjo kovos už jo pasilikimą Italijoje kampaniją. – Talebas yra vienas iš mūsų.“
Jų grupė nusprendė apeliuoti deportacijos nuosprendį prieš Mridhą. „Galbūt tai neišspręs visos imigracijos problemos, bet mes tikrai galime išspręsti situaciją su Talebu“, - sako iniciatyvos rėmėja Elisabetta Serra.
Bangladešas nėra viena iš šalių, kurių piliečiai turi teisę Italijoje gauti humanitarinę paramą, tačiau Mridhos istorija yra dažna migrantų tarpe – jis buvo kankinamas ir kalinamas Sudane, o vėliau ištvėrė pragarišką Libijos dykumos karštį, kad pasiektų jos pakrantę ir išplauktų ieškodamas geresnio gyvenimo.
Pats Mridha sako: „Dabar aš noriu mirti čia, Italijoje. Tai būtų geriau nei grįžti į Bangladešą. Jeigu ten grįšiu nesusimokėjęs skolų, mane nužudys, nes esu vyriausias sūnus. Mūsų įstatymai žiaurūs, bet itališki įstatymai ne ką švelnesni.“
Graikija
Lezbo sala pastaruoju metu tapo graikiška Lampedūza – kasdien čia atvyksta per 1 000 pabėgėlių. Graikijos valdžia, pakirsta ekonominės krizės, negali pakelti šios naštos, tad vakuumą užpildyti turi tokie žmonės, kaip čia gyvenanti britų pora Ericas ir Philippa Kempsonai.
„Pabėgėliams tiesiog reikia pagalbos - kai jie čia atvyksta, jie yra visiškai pasimetę, - sako Kepsonas. – Todėl pirmas dalykas, kurį padarome, tai paprašome jų nusirengti šlapius drabužius ir išdaliname sausų, o motinoms duodame karšto vandens pūslių, kad jos galėtų sušildyti kūdikius.“
Kai pabėgėliai išlipa iš valčių, juos pasitinka vietinio kaimelio prezidentas Thanassis Andreotis. Nors yra vietinių, manančių, kad migrantus reiktų palikti likimo valiai, jis taip nemano. „Čia svarbiausia žmogiškumas“, - sako į pensiją išėjęs policininkas.
Tada naujųjų atvykėlių laukia 40 mylių žygis į vyriausybės pastatytas pabėgėlių stovyklas. Tačiau ir ten jie retai kada randa vietos ar maisto, tad vietiniai yra įkūrę savo pačių stovyklas. Vieną tokių yra įkūrusi Efi Latsudi . Senos skautų stovyklos vietoje, ji ir jos komanda pastatė laikinus būstus maždaug 80 migrantų. „Mes negalime tiesiog žiūrėti į šimtus žmonių su vaikais ir leisti jiems mirti,“ - sako ji.
Kitoje salos pusėje panašią paramą teikia australų kilmės graikė Melinda McRostie. Už jai priklausančio restorano ji yra įkūrusi migrantų stovyklą 150 žmonių ir triskart per dieną juos pamaitina, padedama turistų ir vietinių paaukotų pinigų. „Akivaizdu, kad šis dalykas nesustos, todėl turime kažką dėl to daryti“, - sako ji.
Prancūzija
Daugybę metų, jai keliaujant dviračiu į rajoną šiauriniame Paryžiuje, kur dirba, Isabelle Pépin žvilgsnis nukrypdavo į ant šaligatvių besimėtančius čiužinius. Kiekvieną dieną, ją kamuodavo tas pats klausimas: „Ką gi aš, madam Pépin, 56 metų amžiaus, šešių vaikų motina, iš tiesų padariau, kad užsieniečiai Prancūzijoje jaustųsi laukiami ir kad padėčiau jiems geriau integruotis?“
Dabar ji pagaliau turi, ką atsakyti. „Praėjusį rudenį du mūsų vaikai paliko namus, - sako ji. – Staiga turėjome laisvą miegamąjį. Nusprendėme, kad norime jį pasiūlyti jaunam politinio prieglobsčio prašytojui.“
Dabar 26-erų metų jaunuolis iš Sirijos yra jau trečiasis svečias jų namuose. Jis atvyko liepos pradžioje ir čia pasiliks visą vasarą.
„Mes siūlome laikiną apgyvendinimą šeimose tiems migrantams, kuriems valstybė nieko nesuteikia“, - sako šią iniciatyvą vykdančios organizacijos „Welcome to France“ generalinis sekretorius Pierre‘as Nicolas, kuris taip pat politinio prieglobsčio prašytojams rengia prancūzų kalbos pamokas, susitikimus ir drabužių mainus.
Nors įstatymas neva tai garantuoja, vos pusė migrantų Prancūzijoje turi prieigą prie būsto, o 105 programoje dalyvaujančios šeimos jiems praėjusiais metais suteikė daugiau nei 6 200 naktų po stogu – 6 200 naktų gatvėje mažiau.
Praėjus devyneriems mėnesiams po savo pirmojo svečio priėmimo, Pépin džiaugiasi žmonių iš kitų žemynų gyvenimu savo namuose. Jos teigimu, įsitraukimas į šeimyninį gyvenimą migrantams „yra pats veiksmingiausias būdas integruotis. Būtent tai mane taip džiugina kalbant apie šį projektą. Tai būdas bent truputį pataisyti tas problemas, su kuriomis Prancūzijos visuomenė susiduria integruodama naujus atvykėlius“.
Galimybe turėti pastogę džiaugiasi ir naujausias jos svečias, Ghaitas. „Labai vertinu tą faktą, kad mano istorija čia yra gerbiama ir kad yra žmonių, kurie atsako į kiekvieną mano klausimą“, - sako jis. „Privalau labai greitai išmokti kalbą“, - pabrėžė jis, kalbėdamas labai gera prancūzų kalba vos po keturių mėnesių Prancūzijoje.
