Režisavo: Christopher Nolan. Vaidina: Fionn Whitehead, Damien Bonnard, Aneurin Barnard, Tom Hardy, Mark Rylance

Christopheris Nolanas yra vienas tų režisierių, kurių pristatinėti jau tikrai nebereikia. Jis kaskart pristato vieną už kitą geresnius filmus, o jo profesinė evoliucija pastebima bene kiekviename jo darbe. Ir kaskart girdime, jog naujausias jo filmas yra „pats geriausias šio režisieriaus darbas“. Tai galioja ir naujausiai jo juostai „Diunkerkas“.

1940-ieji. Šimtai tūkstančių sąjungininkų karių įstrigo paplūdimyje Prancūzijos Diunkerko mieste ir niekaip negali palikti priešiškos teritorijos, nes priešas atkirtęs visus kelius – sausumos, oro ir jūros. Jungtinė Karalystė inicijuoja specialų protokolą, kuris į pagalbą pakviečia povandeninių laivų nesusekamus žvejų laivelius su civiliais. Tuo tarpu Diunkerke likę kariai, laukdami bet kokios pagalbos, bando išlikti gyvi.

Ne viename interviu Nolanas su užsidegimu aiškino, koks svarbus įvykis buvo Diunkerkas. Sunku būtų su juo nesutikti, kai yra žinoma, jog pusė tautos, rizikuodami gyvybėmis, šoko į mažus laivelius ir išplaukė praktiškai į mirties nasrus. Tačiau tik taip jie išgelbėjo šimtus tūkstančių daugiausia Jungtinės Karalystės, o taip pat Prancūzijos, Belgijos, Lenkijos ir Nyderlandų karių. Tai tiesiog nepriekaištingas atsakingos visuomenės pavyzdys. Tačiau yra vienas „bet“. Ši karinė operacija neskamba labai kinematografiškai – bent jau nežada to, ko šiais laikais žiūrovai tikisi iš didelio biudžeto veiksmo filmų.

Ir vis dėlto Nolanui iš šio istorijos epizodo pavyksta išspausti labai daug. Tiesą sakant, tiek, kad juosta iš karto patenka tarp pačių geriausių visų laikų filmų apie karą – nors ir smarkiai skiriasi nuo to, ką mes įsivaizduojame esant tradicine karine juosta. Atrodytų, visiškai paprastutė tema pateikiama taip, jog net sunku suvokti, kiek daug visko yra papasakojama. Pirmiausia, juostoje susipina trys pasakojimo linijos. Iš pradžių akivaizdžiai jaučiamas šių istorijų skirtingumas, bet kuo toliau, tuo labiau atstumas tarp pasakojimų tirpsta, o veiksmas vis labiau spartėja ir intriguojančiai veda kulminacijos link. Juosta trunka vos 1 val. 47 min., tačiau kiekviena minutė yra išnaudojama maksimaliai reikšmingai.

Būtina pabrėžti, kad „Diunkerke“ nepamatome nė vieno vokiečio. Priešų buvimas yra jaučiamas tik kaip tiksintis laikas iki neišvengiamos žūties. Taip pat, skirtingai nei praktiškai visose anglakalbėse stambiųjų kino studijų juostose, šiame filme taip pat nėra nė vieno amerikiečio. Tai sąmoninga ir ori britiška istorija.

Beveik fiziškai apčiuopti galimą tampą dar labiau sustiprina nuostabi Hoyte Van Hoytema kinematografija ir tragediją pranašaujanti Hanso Zimmerio muzika. Nepaisant nuolatinės įtampos ir pavojaus, juostoje nėra kraujo upių ir kitų karo realybę atspindinčių „baisybių“ (juostos reitingas vos PG-13). Ir vis dėlto filmas neatrodo dirbtinai išdezinfekuotas.

„Diunkerkas“ gali pelnytai didžiuotis puikiu aktorių ansambliu, nors tai ir nėra individualiais veikėjais paremtas filmas. Ypatingai gerą įspūdį palieka naujokas Fionnas Whiteheadas ir Harry Stylesas (taip, tas Harry Stylesas – pasirodo, jį pasirinkęs Nolanas nė nežinojo, kas jis toks). Kai kuriems žiūrovams tai gali pasirodyti kaip minusas, tačiau Nolanas savo veikėjų neduoda mums geriau pažinti. Skirtingai nei kituose kariniuose filmuose, mums nepristatomos jų viltys ir svajonės, namie palikti draugai, šeima ir antrosios pusės. Žiūrovai tiesiog be jokių ceremonijų įmetami į jų košmarą, kuriame jie ir patys ne visada yra herojiški (nors prancūzų kariai yra britų sąjungininkai, šie su jais nesielgia kaip su tokiais). Ir, nepaisant viso to, mes vis tiek už juos visus aistringai sergame.

Mūsiškiame 2017-ųjų metų pasaulyje „Diunkerkas“ yra dar viena Nolano salvė kitame kare – jo mūšyje už kino žiūrėjimo didžiuosiuose kino teatrų ekranuose išlikimą. Tai filmas, kuris nusipelno būti žiūrimas pačiame didžiausiame įmanomame ekrane. Ne, nė vienas, kurį turite namie, tam netinka – nebent gyvenate IMAX kino teatre.

„Diunkerkas“ ne be reikalo buvo vadinamas laukiamiausiu metų filmu. Tai visiškai unikalus projektas: tamsus, niūrus, lėtas, bet iki pat paskutinės sekundės dėmesį išlaikantis filmas. Tai yra tobulas didelio biudžeto meno kūrinio pavyzdys ir „pats geriausias šio režisieriaus darbas“.

„Kas gali būti gero iš karo?“, – Vietnamo karo metu 1970-aisiais piktai klausė dainininkas Edwinas Starras. „Diunkerkas“ yra neretai pribloškiantis Nolano atsakymas.