Režisavo: Kathryn Bigelow. Vaidina: Algee Smith, Anthony Mackie, Ben O’Toole, Jack Reynor, Jason Mitchell, Will Poulter, John Boyega
1967 metų liepą kilo masiniai neramumai, išprovokuoti nuolatinio baltaodžių dominuojamo Detroito policijos departamento brutalumo prieš afroamerikiečių bendruomenę. To rezultatas yra taip vadinamas „12-osios gatvės maištas“ – vienos mirtiniausių ir destruktyviausių riaušių Amerikos istorijoje. Riaušės truko penkias paras, nusinešė 43 žmonių gyvybes ir padarė finansinių nuostolių nuosavybei už šimtus milijonų dolerių. Dabar režisierė Kathryn Bigelow ir jos scenaristas Markas Boalas pristato šį istorijos epizodą juostoje „Detroitas“.
Juosta turi labai aiškią trijų dalių struktūrą. Pirmojoje dalyje mums pristatoma situacija, veikėjai ir parodoma neramumų pradžia. Vidurinė, pati ilgiausia, dalis pristato įvykius, galimai įvykusius „Alžyro“ motelyje liepos 25-osios naktį. Teismo įrašai yra migloti, bendro sutarimo, kas įvyko tą naktį, nėra, tad Bigelow ir Boalas pasikliovė liudininkų pasakojimais ir pasitelkė vaizduotę. Kuriant filmą jie negalėjo remtis detalia Johno Hersey knyga apie tos nakties įvykius, mat nebuvo gautos teisės į medžiagą. Trečiojoje ir paskutinėje dalyje dėmesys sutelkiamas į teismo procesą, sekusį po „Alžyro“ motelio incidento.
Riaušes slopinantiems teisėsaugos pareigūnams (vietos ir valstijos policijai bei nacionalinei gvardijai) pasirodo, kad į juos šaudoma iš motelio vidaus, tad jie įsiveržia į patalpas. Netrukus vienas žmogus yra nušaunamas, o devyni kiti – septyni juodaodžiai vyrai ir dvi baltaodės moterys – be pasigailėjimo terorizuojami trijų rasistų policininkų. Kiti pareigūnai supranta, kad Detroito policija peržengė visas ribas, tad pasišalina, nenorėdami turėti su tuo jokių reikalų. Kai fiziniai kankinimai nepadeda policijai gauti tariamo „snaiperio“ vardo, jie griebiasi psichologinio smurto, kuris geruoju nesibaigia.
Į tai, kas vyksta „Alžyro“ viešbutyje, žiūrėti siaubingai nemalonu – tačiau tokie reginiai nenustebins mačiusių ankstesnius Bigelow darbus „The Hurt Locker“ ar „Zero Dark Thirty“. Nenumaldomas šios dalies nihilizmas primena Michaelo Haneke „Funny Games“. Žiūrovai tampa pačių šlykščiausių ir tamsiausių žmogiškųjų impulsų liudininkais ir yra priversti žiūrėti, kaip moralės trūkumas verčia vienus žmones panaudoti savo galią terorizuoti tuos, kurie tiesiog netinkamu laiku atsidūrė netinkamoje vietoje. Tokio stipraus juostos vidurio minusas yra tai, kad tolimesnis veiksmas atrodo nepakankamai dramatiškas (nors ir būtinas, siekiant parodyti, kokie atvirai šališki buvo to meto teismai).
Kai pagalvoji, tai Detroito riaušių tema yra idealus pagrindas įtraukiančiam ir prikaustančiam filmui. Tačiau jis, deja, toks nėra. Kodėl? Na, pirmiausia dėl to, kad žiūrovai jau žino, kad ginklo „Alžyro“ motelyje nebuvo, niekas į pareigūnus nešaudė, o šie padarys viską, kad tik pateisintų savo pačių brutalumą. Bigelow įdeda per mažai pastangų, kad sukomplikuotų mūsų lūkesčius. Tai nereiškia, kad mums reikia paaiškinti ir argumentuoti rasizmą ir smurtą. Tačiau žiūrovai, besitikintys kažkokių gilesnių įžvalgų apie tai, kas įvyko prieš 50 metų ir kas tebevyksta dabar, nepasitenkins tik policininko karikatūra – bukai ginklu ir ženkleliu mosikuojančiu banditu.
Aišku, nepabėgsim nuo klausimo, ar baltaodė Bigelow yra tinkamas asmuo tokiam filmui kurti. Šiandien, kai netyla triukšmas dėl kultūros apropriacijos, šis klausimas yra neišvengiamas, o štai atsakyti į jį neįmanoma. Rasė neprivalo būti kliūtis: „Amerikos pastoralėje“ Philipas Rothas nuostabiai aprašė 1967 metų Niuarko neramumus, o režisieriaus Jeffo Nicholso juosta „Loving“ buvo tikra sėkmė.
Bigelow juostai trūksta ne jautrumo, o niuansų. Veikėjai niekada iš tiesų neatgyja; jie funkcionuoja labiau kaip sociologijos vadovėlio įrašai, o ne žmonės (nepaisant puikių aktorių). Šis trūkumas taip smarkiai bado akis vien dėl to, kokie puikūs buvo jau minėti ankstesni Bigelow filmai, kuriuose ji sugebėjo įtraukiančiai ir įdomiai dekonstruoti žmones su visiškai kitokiomis nei jos pačios patirtimis. Atrodė, jei Bigelow geba įlįsti į potrauminio streso sindromo kamuojamų karių protus, ką ji puikiai padarė „The Hurt Locker“, ji gali papasakoti bet kokio žmogaus istoriją. Užtat taip liūdna, kad veikėjai „Detroite“ – ir balti, ir juodi – yra tokie pat plokšti kaip Vidurio Vakarų lygumos.
