Praėjusią savaitę FTB pranešė, kad 2015 m. buvo įvykdyti 5 850 neapykantos paskatinti nusikaltimai, 7 procentais daugiau nei ankstesniais metais. Tačiau manoma, kad šis skaičius (paremtas savanoriškai miestų ir valstijų policijos pateikta informacija) yra kur kas mažesnis nei realiai įvykdytų nusikaltimų skaičius. 2013 metų Teisingumo statistikos biuro ataskaitoje rašoma, kad 2007-2011 metais kasmet įvykdyta apie 260 tūkstančių neapykantos paskatintų nusikaltimų. Šiuos duomenis biuras gauna iš kasmet atliekamos anoniminės Nacionalinės nusikalstamumo ir viktimizacijos apklausos.
Tačiau dauguma šių nusikaltimų niekada taip ir nepasiekia teismo. Federaliniai kaltintojai ėmėsi vos 13 procentų 2010 metų sausį-2015 metų rugpjūtį jiems perduotų neapykantos nusikaltimų atvejų, rodo Sirakūzų universiteto mokslininkų išanalizuoti Teisingumo departamento duomenys, ir vos 11 procentų jų apsiimtų bylų buvo iškelti kaltinimai. Valstijų lygmeniu, informacijos apie neapykantos nusikaltimų tyrimus yra labai mažai, tačiau savo 2013 metų ataskaitoje Teisingumo statistikos biuras nurodo, kad vos 4 procentai tokių nusikaltimų baigiasi areštu. Turint galvoje problemos mastą, kodėl tiek nedaug neapykantos nusikaltimų patenka į teismą?
Viena iš priežasčių – apie šiuos nusikaltimus retai pranešama teisėsaugai. Maždaug trečdalis atvejų, apie kuriuos yra pranešama, yra nusikaltimai, kuriuose nėra fizinio kontakto tarp kaltinamojo užpuolimu ir aukos (dažniausiai tai vandalizmas, turto naikinimas).
„Šie žmonės tiesiog padaro savo juodą darbą ir pabėga, tad negali žinoti, kas tai padarė“, – sako Antišmeižto lygos (Anti-Defamation League, ADL), su antisemitizmu kovojančios pilietinių teisių organizacijos, teisės konsultantas Michaelas Liebermanas.
Kita problema – daiktiniai įrodymai. Daug neapykantos nusikaltimų yra atliekami su taip vadinamais „galimybių ginklais“ – plytomis, buteliais, beisbolo lazdomis. Taigi, net jei įvyksta smurtinis susidūrimas tarp aukos ir užpuoliko, paprastai nėra įrodymų, galinčių susieti įtariamąjį su nusikaltimu (ne taip kaip šaunamųjų ginklų atveju).
Tačiau svarbiausia – labai sunku įrodyti, kad nusikaltimą tikrai pastūmėjo neapykanta. Geriausiai tai gali įrodyti užpuoliko nusikaltimo vietoje palikta propaganda (arba tyrėjų rasta inkriminuojanti medžiaga jo automobilyje, kompiuteryje ar socialinių tinklų paskyrose), priklausymas kokiais nors neapykantos grupei.
Labai daugeliu atvejų nusikaltimai, kuriuos policija užregistravo kaip neapykantos nusikaltimus, teisme nėra tokiais pateikiami. Teisti už neapykantos nusikaltimą yra labai stiprią žinią siunčiantis simbolinis veiksmas, tačiau šie kaltinimai yra papildomi prie kito nusikaltimo, tad prokurorams reikia labai gerai apskaičiuoti, ar tai daryti yra verta.
„Yra labai daug atvejų, kai prokurorai nusprendžia, jog neapykantos aspektą bus per sudėtinga įrodyti, kad tai gali supainioti prisiekusiuosius ir galiausiai pakenkti visai bylai“, – sako neapykantos nusikaltimų ekspertas Jackas Levinas iš Šiaurės Rytų universiteto Bostone, pridurdamas, kad itin sunkių nusikaltimų atveju (pvz., žmogždystės) prokurorai neapykantos aspekto neįtraukia, nes jis neturėtų didelės įtakos bausmei.
Federaliniu mastu, tik patys baisiausi nusikaltimai – pvz., baltojo supremacisto Dylanno Roofo surengtos šaudynės juodaodžių bažnyčioje Čarlstone – gali būti patrauktos į teisminę atsakomybę pagal 2009 metais Kongreso priimtą Matthew Shepardo ir Jameso Byrdo jaunesniojo neapykantos prevencijos aktą.
Kalifornijos universiteto San Bernardine Neapykantos ir ekstremizmo tyrimų centro direktorius Brianas Levinas nerimauja, kad prezidento postą užėmus Donaldui Trumpui, šis įstatymas gali būti susilpnintas – juo labiau, kad į generalinio prokuroro postą Trumpas yra numatęs senatorių Jeffą Sessionsą iš Alabamos.
„Manau, kad labai racionalu svarstyti, kaip rimtai Sessionsas imsis įgyvendinti šį įstatymą (generalinis prokuroras arba jo paskirtas asmuo privalo patvirtinti visas bylas, kuriose yra iškeliami kaltinimai pagal šį aktą – red.). Juk jis buvo vienas pagrindinių ir aršiausių jo oponentų“, – sako Levinas.
Dėl priešinimosi šiam įstatymui ir ankstesnių rasistinių pasisakymų, Sessionso nominaciją užginčijo įvairios pilietinių teisių grupės.
2015 metais neapykantos nusikaltimų šalies mastu padaugėjo 7 procentais, o nukreiptų prieš musulmonus – net 67 procentais. Pietų skurdo įstatymų centras per pirmąją savaitę po rinkimų suskaičiavo daugiau nei 700 bauginimo ir priekabiavimo atvejų, daugiausiai mokyklose, o mažiausiai 2 juodaodžių nužudymai yra tiriami kaip galimi neapykantos nusikaltimai. Įvairių miestų teisėsaugininkai žada neleisti neapykantos nusikaltimams nevaržomiems klestėti jų jurisdikcijose.
„Neapykantos nusikaltimai pasiunčia tam tikrą žinią, kuri nuvilnija per taikiniu tapusią bendruomenę. Mes privalome pasiųsti žinią atgal, kad nesame visuomenė, kuri tai toleruoja“, – sako Jackas Levinas.
