Šio trečiadienio bendrojoje audiencijoje dalyvavusiems maldininkams sakytoje kalboje popiežius Pranciškos palietė labai svarbią žmogaus ir šeimos dimensiją – darbą.
Šventė ir darbas vienas kitą papildo, priklauso tam pačiam Dievo kūrėjo planui. Apie darbą paprastai sakoma, kad jis reikalingas šeimos išlaikymui, vaikų auginimui, reikalingas tam, kad šeima galėtų oriai gyventi. „Jis dirba; jis yra darbštus“ – tai pats gražiausias dalykas, kokį galima pasakyti apie rimtą, sąžiningą žmogų. Iš tiesų darbas, įvairiausios jo formos, pradedant darbu namuose, tarnauja bendrajam gėriui. Kur gi išmokstame darbštumo? Visų pirma, šeimoje. Šeimoje darbštumą ugdo tėvų pavyzdys: tėtis ir mama, kurie darbuojasi dėl šeimos ir visuomenės gėrovės.
Evangelija apie Šventąją Nazareto šeimą kalba kaip apie dirbančiųjų šeimą. Jėzus dažnai vadinamas „dailidės sūnumi“ (Mt 13,55) arba tiesiog „dailide“ (Mk 6,3). Šv. Paulius įspėja krikščionis: „Kas nenori dirbti, tenevalgo“ (2 Tes 3.10). Apaštalas smerkia kai kurių bendruomenės narių apsimestinį dvasingumą, kurie „nieko neveikia“ (2 Tes 3.11), gyvendami kitų brolių ir seserų sąskaita. Pasak krikščionybės, darbas ir dvasinis gyvenimas vienas kitam neprieštarauja. Reikia tai gerai įsiminti! Malda ir darbas turi eiti išvien, kaip moko šv. Benediktas. Darbo stoka kenkia dvasiai, kaip ir maldos stoka daro žalą praktinei veiklai.
Darbas, įvairios jo formos, yra žmogaus savasties dalis. Darbas išreiškia pagal Dievo paveikslą sukurto žmogaus orumą. Tad ir darbo administravimas suteikia labai didelę žmogišką ir socialinę atsakomybę ir jis negali būti atiduotas į nedidelės grupės rankas ar paliktas tvarkyti dievinamai „rinkai“. Privesti prie darbo vietų praradimo, reiškia padaryti didelę socialinę žalą. Man liūdna kai matau, kad trūksta darbo, kai matau darbo neturinčius žmones, negalinčius surasti darbo ir parsinešti į namus oriai uždirbtos duonos. Antra vertus, aš labai džiaugsiuosi, kai matau, jog valdantieji stengiasi, kad būtų daugiau darbo, kad būtų daugiau darbo vietų ir visi žmonės turėtų darbą. Darbas yra šventas, nes darbas suteikia šeimai orumą. Turime melstis, kad šeimose netrūktų darbo.
Darbas, kaip ir šventė, priklauso Dievo Kūrėjo planui. Pradžios knyga kalba apie žmogaus globai ir darbui patikėtą sodą – namus (2,8.15). Tai ne šiaip romantiškais vaizdelis, bet Dievo apreiškimas ir mes turime jį gerai suprasti ir iki galo įsisavinti. Enciklika „Laudato si’“, kalbanti apie integralią ekologiją, siūlo ir štai šią žinią: Žemės grožis ir žmogaus darbo orumas yra tarpusavy susiję. Kai darbas atskiriamas nuo Dievo ir žmogaus sandoros, kai jis atsiriboja nuo dvasinio matmens, kai tampa vien pelno logikos įkaitu ir negerbia jausmų, tuomet sielą užvaldantis blogis viską apnuodija – taip pat ir orą, vandenį, augalus, maistą. Išsiderina visuomenės gyvenimas ir sužalojama aplinka. Nuo pasekmių labiausiai nukenčia neturtingi žmonės ir šeimos.
Dabartinėje darbo organizacijoje kartais matome pavojingą tendenciją į šeimą žiūrėti kaip į trukdį, į naštą, kenčiančią produktyvumui. Tačiau savęs paklauskime: kokiam produktyvumui? Kam? Vadinamajame „išmaniajame mieste“ netrūksta gerai organizuotų paslaugų, tačiau į vaikus ir senelius žiūrima kaip į kliūtis. Projektuotojams rūpi toks darbo jėgos organizavimas, kad būtų galima ją dėlioti, naudoti arba jos atsisakyti priklausomai nuo ekonominio naudingumo. Šeima čia yra tarsi bandymų aikštelė. Tačiau iš tiesų, jei šeima tampa darbo organizacijos įkaite arba jei skelbiama, kad šeima trukdo jos pažangai, tai žinokime, kad tokia visuomenė jau pradėjo save griauti!
Krikščionių šeimoms tokia konjunktūra yra didžiulis iššūkis ir misija. Šeimoje glūdi esminiai Dievo kūrybos pradai: vyro ir moters tapatybėje ir tarpusavio ryšyje, vaikų gimdyme, darbe, kurio dėka Žemėje jauku gyventi. Šių esminių dėmenų praradimas yra labai rimta problema. Mūsų bendrų namų sienos suskeldėjusios! Užduotis nelengva. Šeimų asociacijos, iš šalies žiūrint, atrodo kaip Dovydas priešais Galijotą, tačiau žinome kaip baigėsi ta dvikova. Reikia tikėjimo ir išminties. Dievas mums tepadeda su džiaugsmu ir viltimi priimti jo kvietimą dabartiniais sunkiais mūsų istorijos laikais; tepadeda priimti kvietimą darbuotis dėl mūsų pačių ir šeimos orumo.
