Ar žinote, kad Wrigley Field, Navy Pier, Adler observatorija ir kiti prieš daugiau nei 100 metų pastatyti mūsų miesto statiniai šiandien yra mažiausiai 4 coliais žemiau nei buvo tuomet?

Tos šiaurinės Jungtinių Valstijų ir Kanados teritorijos, kurias kadaise spaudė milžiniški ledynai, kyla viršun, o kitos vietos leidžiasi žemyn. Čikagos metropoliteno teritorija bei kai kurios pietinės Mičigano ežero dalys, kur ledynai ištirpo prieš 10 tūkstančių metų, smenga žemyn po maždaug 4-8 colius per šimtmetį.

Vienas ar du milimetrai per metus gal ir neatrodo labai, daug, tačiau „per dešimtmetį tai jau yra centimetras, o per 50 metų jau susidaro keli coliai“, sako Nacionalinės vandenynų ir atmosferos administracijos vyriausiasis geodezininkas Danielis Romanas. „Tai lėtas, tačiau nuolatinis procesas.“

Nors Čikaga smenga palengva, ši dinamika galiausiai gali pakeisti salpas (salpa – upės slėnio dalis, apsemiama per potvynius ir poplūdžiu) ir pakenkti namų kanalizacijos vamzdžiams, besileidžiantiems žemyn, centrinės kanalizacijos link.

Tačiau didžiausias šio nepastebimo reiškinio poveikis greičiausiai nebus sausumoje. Riba, skirianti kylančią žemyno dalį nuo besileidžiančios, kerta Didžiuosius ežerus.

Mičigano ežere minėtoji riba eina nuo Mirties durų Grinbėjuje (Viskonsino valstija) iki Grand Traversbėjaus (Mičigano valstija) – šiaurinė ežero dalis kyla, o visa likusioji – leidžiasi. Ilgainiui tai gali sukelti pasvirimo efektą, kas reiškia, jog ežero vanduo labiau pakils pietinėje pakrantėje ir nuslūgs šiaurinėje.

Jei vandens lygis Mičigano ežere bendrai liks toks pats, kitame amžiuje Čikagos pakrantėje vanduo sieks 4 coliais aukščiau. Šis lėtas „sūpuoklių“ efektas vyksta ir kituose pietinės ežerų pakrantės miestuose: Klivlande Erio ežeras turėtų pakilti 4 coliais, o Milvokyje – 5 ir daugiau colių. Tokios vietovės kaip Hadsono įlanka Kanadoje, kurią dengį 9 800 pėdų storio ledynai, kyla 3 pėdų per šimtmetį greičiu.

Nors Žemės paviršius atrodo kietas ir stabilus, jis iš tiesų reaguoja labai panašiai į per vidurį nuspaustą dantų pastos tūbelę. Kai žemės pluta yra spaudžiama, ši energija perduodama paslankiam mantijos sluoksniui. Šioji reaguoja kaip skystis ir teka į netoliese esančias iškilusias vietas. Nutirpus ledynams ir pranykus spaudimui, mantija pradėjo tekėti į anksčiau išplonėjusias teritorijas.

Čikaga, buvusi paskutinio ledymmečio pakraštyje, ledynams ištirpus kuriam laikui pakilo, tačiau dabar miestas iš lėto smenga, nes dalis mantijos grįžta į Kanadą, kur ledynų spaudimas buvo pats didžiausias.

„Mes vis dar stebime žemės judėjimą, nepaisant to, kad ledynai Čikagoje ištirpo prieš 10 000 metų“, – sako Šiaurės Vakarų universiteto geologijos mokslų profesorius Sethas Steinas.

Šis judėjimas taip pat padarys įtakos vandens judėjimui tarp ežerų. Aukštutiniame ežere kyla rytinė jo dalis, iš kurios vanduo teka į Mičigano ir Hurono ežerus, o vakarinė dalis leidžiasi. Mokslininkai prognozuoja, kad tai sulėtins vandens ištekėjimą iš Aukštutinio ežero, o vandens lygis greta Duluto (Minesotos valstija) per šimtmetį pakils apie 10 colių.

„Ežero dugnui krypstant, gali pasikeisti vandens tėkmės kryptis arba jis gali imtis kauptis ne taip, kaip tai darė praeityje, – sako Romanas. – Tai svarbu visai pakrantės aplinkai. Galime gauti daugiau vandens, bet ne ten, kur jo norėtumėme.“

Kol kas sunku pasakyti, kaip šie pokyčiai paveiks bendra vandens lygį. Per pastaruosius šešerius metus Mičigano ežero vandens lygis smarkiai svyravo, pasiekęs ir rekordines žemumas ir pakildamas 3 pėdomis aukščiau istorinio vidurkio.

Ronas Watsonas,73 metų pensininkas iš Neipervilio, šiuos dramatiškus pokyčius matė savo paties akimis iš savo dviaukščio namo Naujajame Bafale (Mičigano valstija), stovinčiame kitoje gatvės pusėje nuo Mičigano ežero pakrantės. Jis stebėjo rekordinį vandens pakilimą 1986-aisiais, tačiau jį dar labiau sukrėtė precedento neturintis vandens lygio kilimas 2013-2014 metais, kai vanduo užliejo ne tik vietos paplūdimius bet ir arčiau pakrantės buvusius namus.

„Tie, kas gyvena pakrantėse žino, kad situacija gali greitai tapti labai pavojinga. Kai vandens lygis aukštas, nereikia pėdų, pakanka colių, kad įvyktų nelaimė“, – sako Watsonas.