Balandžio 26 d. – Černobylio katastrofos metinės. Prieš 35 metus Ukrainoje, tuometinėje Sovietų Sąjungos teritorijoje, įvyko Černobylio atominės elektrinės avarija, kuri pakeitė Rytų Europos psichologinę, ekologinę ir saugumo realybę. Ši istorinė balandžio 26-oji dekonstravo ir atominės energetikos sampratą. Tai mūsų savimonėje užsifiksavo kaip nedemokratinio režimo įrankis, už kurio „gedimą“ niekas nelinkęs prisiimti atsakomybės. Tiksliau, net sakyti tiesos... O (ne)išmoktos Černobylio patirtys, deja, bet gali vienomis ar kitomis formomis atsikartoti. Atsikartoti fiziškai, emociškai, politiškai. Už vos keliasdešimt kilometrų nuo Lietuvos sienos stovi Astravo atominės elektrinės monstras, kurį valdos paskutinis Europos diktatorius ir Kremliaus režimas.

Bet grįžkime į 1986-uosius. Kartu su vieno iš sprogusių Černobylio atominės elektrinės reaktorių radioaktyvių dalelių debesiu, užklojusiu Rytų Europą, dužo ir daugelio žmonių likimai. Ne tik katastrofą lydėjusių dienų kontekste, bet ir ilgalaikėje perspektyvoje. Po šios atominės elektrinės avarijos visas regionas patyrė daugybę sveikatai įtaką turinčių pasekmių, kurios išliko iki šių dienų.

Šios gyvos istorijos liudininkai, mokslininkai, gydytojai ne kartą pasakojo apie fizines ir psichologines ligas, kurias patyrė žmonės po Černobylio avarijos. Tai – somatiniai sutrikimai, širdies ir kraujagyslių, neurologinės, virškinimo trakto ir kitos ligos... Žinoma, ši tragedija turi ir ilgalaikes psichologines pasekmes, tokias kaip depresija, nerimas ir kiti streso bei potrauminio sindromo sukelti sutrikimai.

Černobylio reaktoriaus sprogimo paveikto regiono neaplenkė ir ekonominiai padariniai. Šiandieniniame kontekste Pripetės miestelį, kuriame ir stovėjo elektrinė, žinome kaip miestą vaiduoklį. Evakuotas miestas, spinduliuotės paveiktas regionas pakeitė žmonių gyvenimus, įvairias tuometines sovietmečio pramonės sektorių veiklas. Smarkiai sumažėjo šio regiono pajamos, nes tiesiog nebebuvo galima saugiai dirbti, buvo ribojama žemės ūkio šaka. Žinoma, kartu su tuo atsirado ir demografiniai pokyčiai, nes mažėjo gimstamumas, didėjo migracija į kitus šalies regionus, o kartais net ir į kitas valstybes. Nereikėtų pamiršti ir milžiniškų ekologinių pasekmių, sukeltų radiacijos visai regiono faunai ir florai, kuri dar šimtams metų bus paveikta branduolinės spinduliuotės.

Visi šie padariniai atspindi sudėtingas pasekmes Rytų Europos šalims, kurias dalinai pavyko aplenkti Vakarų Europos valstybėms. Mūsų regionui teko neeilinė patirtis: tvarkytis su pačia pirma ir didžiausia branduolinės energetikos tragedija žmonijos istorijoje, kuri dar buvo apgaubta ir sovietinio režimo tylos ir melo. Žinoma, labiausiai nuo Černobylio avarijos radioaktyvios taršos nukentėjo dabartinės Ukrainos ir Baltarusijos teritorijos. Tačiau nereikėtų pamiršti Baltijos šalių, o kartu ir Lietuvos, kadangi mes taip pat patyrėme branduolinės avarijos padarinius. Geriausias pavyzdys būtų Baltijos jūra ir smarkiai padidėjęs jos užterštumas, patirtas dėl slenkančio radioaktyviųjų dalelių debesies iš rytų. Iki šių dienų mokslininkai teigia, kad galima rasti įvairių radionuklidų, esančių jūros vandenyje, o kartu ir cezio-137, kurio dabartinis lygis sumažės tik per 300 metų. Be abejo, jau nekalbu apie padarinius sveikatai, kurių realios statistikos turbūt nežino niekas... Nereikia pamiršti ir mūsų pačių baimių dėl aplinkosaugos bei žmonių saugumo, kai dar iki 2010 m. veikė Ignalinos atominė elektrinė, turėjusi du reaktorius, veikiančius tokiu pat principu kaip ir Černobylio atominė. Šį sovietinį palikimą mes sugebėjome uždaryti, tačiau pamiršti praeities grėsmių nederėtų.

Avarija mus išmokė pažvelgti visai kitomis akimis į energetikos, ekologijos ir saugumo sritis. Mes esame tarp  nedaugelio šalių, patyrusių branduolinės katastrofos padarinius. Dar blogiau, jog žinome grėsmes, kylančias, kai atominė energetika yra politinėje nedemokratinių režimų valioje... Todėl privalome atkreipti dėmesį į branduolinę saugą, kadangi nerimas dėl atominės energijos poveikio aplinkai turi išlikti aktualus, o šis klausimas dabar yra ypač susijęs su tomis Rytų Europos dalimis... Baltarusijoje, Astrave, visai šalia Lietuvos sienos stovi ir funkcionuoti pradėjo branduolinė atominė elektrinė, kurios pirmasis reaktorius pradėjo veikti praėjusių metų lapkričio pradžioje. O vos prieš kelias dienas buvo atvežtas kuras ir antrajam reaktoriui. Tiek incidentai statybų metu, tiek įvairūs sutrikimai vos pradėjus veikti Astravo atominei kelia didžiulį nerimą.

Pirmiausia, šis Minsko ir Maskvos įrankis neatitinka saugumo standartų bei Europos branduolinės saugos reikalavimų. Vakarų valstybės nėra patyrusios Černobylio tragedijos ir jos pasekmių, skirtingai nei Rytų erdvė, tačiau (ne)išmoktos pamokos šiuo metu virsta svarstymais dėl Astravo elektrinės. Europos Parlamente šis klausimas vis dažniau atsiranda balsavimuose bei komitetų posėdžių darbotvarkėse.

Savo ruožtu nuo pat kadencijos pradžios daug dėmesio skiriu Astravo atominės elektrinės saugumo temai. Tapau Lietuvoje veikiančio „Sąjūdžio prieš Astravo AE“ nariu, skelbiu publikacijas viešoje erdvėje, ne kartą kreipiausi į Europos Komisiją.

Dar praeitų metų sausį, reaguodamas į 2018 m. liepos 4 d. Europos branduolinės saugos reguliavimo institucijų grupės (ENSREG) svetainėje paskelbtą Astravo elektrinės rizikos ir atsparumo vertinimo testų (testavimo nepalankiausiomis sąlygomis) vertinimo ataskaitą, Komisijos domėjausi, kaip ji ar kitos ES institucijos vykdo stebėseną, kaip įgyvendinamos minėtoje ENSREG ataskaitoje pateiktos rekomendacijos dėl žemės drebėjimų, potvynių, kitų ekstremalių oro sąlygų, elektros dingimo bei staigaus šilumos kritimo. Be to, teiravausi, kokių veiksmų imtųsi Komisija, jei tos rekomendacijos liktų neįgyvendintos arba iš dalies įgyvendintos iki pirmojo Astravo elektrinės bloko paleidimo.

Minėtoje ataskaitoje pateikiama daug svarbių rekomendacijų dėl griežtos statomos elektrinės saugos, todėl nebuvo aišku, ar visos ENSREG rekomendacijos dėl Astravo bus įgyvendintos laiku ir ar tikrai tinkamai pasiruošta galimam neigiamam poveikiui aplinkai incidento atveju. Taip pat domėjausi, ar Komisija yra parengusi realų veiksmų ir priemonių planą, kuris būtų įgyvendinamas galimo incidento Astravo elektrinėje atveju, jei būtų padarytas realus neigiamas poveikis aplinkai. Buvo svarbu išsiaiškinti, ar ES institucijos gauna patikimą ir išsamią informaciją iš Baltarusijos dėl elektrinės...

Vis labiau kalbant, kad Astravo elektrinė bus paleista 2020 m., bei artėjant prezidento rinkimams Baltarusijoje, vėl kreipiausi į Europos Komisiją. Bandžiau išsiaiškinti, ar reikalaujama, kad šalis viešintų ir atsakingoms ES institucijoms nuolat teiktų informaciją apie realų Astravo elektrinės saugumą. O 2020 m. lapkričio 3 d. Lietuvos elektros perdavimo sistemos operatoriui „Litgrid“ užfiksavus, kad Baltarusija Astrave pradėjo elektros gamybą, vėl „atakavau“ Komisiją klausimais. Gi neįmanoma nusiraminti, kai šalia Vilniaus stovinti elektrinė neatitinka tarptautinių saugumo standartų. Aiškinausi, ar atsakingos ES institucijos buvo informuotos apie faktinį Astravo elektrinės paleidimą ir ar ES tebevykdo darbų joje nuolatinę stebėseną. Kėlė nerimą, kad Astravo elektrinėje iki šiol neišspręstos ENSREG nustatytos problemos ir neužbaigta nacionalinio veiksmų plano, kuriame turėjo būti atsižvelgta į šios elektrinės testavimo metu pateiktas rekomendacijas, peržiūra. Buvo akivaizdu, kad Baltarusija pradėjo gaminti elektrą Astrave neįgyvendinusi visų saugumo reikalavimų. Jau tuomet pradėjo rūpėti konkretūs Komisijos veiksmai, kad ES piliečiams būtų užtikrintas saugumas. Į savo pateiktus klausimus atsakymus gavau. Vieni jų – konkretūs ir teikiantys viltį dėl saugumo. Kiti – labiau biurokratiški, o dar kituose atsispindi reali nežinia.

Lygiai prieš mėnesį iki Černobylio metinių, kovo 26 dieną, reaguodamas į 2021 m. kovo 3 d. ENSREG ekspertų patvirtintą tarpusavio vertinimo ataskaitą dėl Astravo elektrinės testavimo nepalankiausiomis sąlygomis rekomendacijų įgyvendinimo, išsiunčiau klausimus Komisijai. 2020 m. gruodžio 10–11 d. Europos Vadovų Taryba priėmė išvadas, kuriomis prašoma išnagrinėti galimas priemones, užkertančias kelią komerciniam elektros importui iš trečiųjų valstybių branduolinės energetikos objektų, neatitinkančių ES pripažįstamo saugos lygio. Panašus prašymas buvo išreikštas ir Europos Parlamento 2021 m. vasario 11 d. priimtoje rezoliucijoje dėl Astravo elektrinės saugumo.

Taigi, šiuo metu laukiu atsakymų iš Komisijos apie tai, kurias konkrečiai prioritetines Astravo atominės elektrinės saugumo rekomendacijas laikoma „įgyvendintomis“ ir kokia informacija tai pagrįsta. Kalbant apie ateitį, įdomu, ar Komisija yra numačiusi konkrečius terminus, iki kada bus pasiūlytos priemonės, skirtos elektros importo iš trečiųjų šalių branduolinės energetikos objektų, neatitinkančių ES saugumo reikalavimų, apribojimui. Manau, kad šie ir kiti klausimai rūpi mums visiems. Bet ar to gana? Ar pakanka mūsų politinės valios?

Ir šiandien, tragedija pažymėtą balandžio 26-ąją, svarstau, kuri fizinė grėsmė yra labiau nekontroliuojama: virusas ar atominis monstras nedemokratinių režimų galioje? Viruso valdymui bent turime epidemiologines priemones, turime vakcinas... O Astravo atominei? Ar tikrai turime pakankamas saugumo kontrolės priemones? Ar išmokome Černobylio patirtis? Ir išvis, ar jos išmokstamos, kai atominė energetika yra nedemokratinių režimų politinėje valioje?

Visgi, tikiuosi, kad režimų įtaka silpnės, ir palaikau Baltarusijos pilietinės visuomenės demokratinius siekius. Viliuosi, kad įvyks lūžis demokratijos link. Taip pat tikiuosi, kad ES bei energetinio saugumo institucijos turės pakankamai įtakos būtinam Astravo atominės saugumo užtikrinimui.

Prof. Liudas Mažylis, Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto ir Delegacijos ryšiams su Baltarusija Europos Parlamente narys