Ernestas Rafaelis Gevara de la Serna (1928 m. birželio 14 d. – 1967 m. spalio 9 d.), daugiausia žinomas kaip Če Gevara (Che Guevara), buvo Argentinoje gimęs revoliucionierius marksistas, vienas Kubos partizanų lyderių.
E. Gevara buvo Fidelio Kastro Liepos 26-osios judėjimo (1959 m. nuvertusio Kubos diktatoriaus Fulgencijaus Batistos valdžią) dalyvis. Naujoje vyriausybėje užėmęs keletą svarbių postų, E. Gevara 1966 m. pasitraukė iš Kubos. Jis kurstė revoliucijas kitose šalyse, pirmiausia Kongo Demokratinėje Respublikoje ir vėliau Bolivijoje, kur jį sugavo Bolivijos armija. Amerikos žvalgyba norėjo palikti E. Gevarą gyvą bendradarbiavimui, bet Bolivijos armija jį nužudė.
1928 m. gimęs Ernestas buvo vyriausias iš penkių vaikų, kuriems baskų kilmės tėvai nuo mažens diegė kairiąsias politines pažiūras. Nors visą gyvenimą kentėjo nuo sunkių astmos priepuolių, berniukas nuo vaikystės garsėjo veržliu būdu ir aktyviai sportavo. Jis žaidė regbio komandoje ir, nepaisant visų fizinių kliūčių, dėl agresyvaus ir įnirtingo žaidimo net užsitarnavo Lydytojo pravardę. Be to, nuo dvylikos metų dalyvavo šachmatų turnyruose ir šeimoje garsėjo aistra skaityti knygas: nuo nuotykinių Džeko Londono ir Žiulio Verno romanų iki Sigmundo Froido psichologijos teorijų.
1948 m. E. Gevara įstojo į Buenos Airių universitetą studijuoti medicinos. Su keliomis pertraukomis jį baigė 1953 m. Būdamas studentu, daug keliavo po Lotynų Ameriką. Būtent tada jam gimė pirmosios idėjos apie revoliuciją. Jis pradėjo plėtoti suvienytos Ibero Amerikos idėją, kurioje nebūtų sienų, tačiau kurią vienytų bendra metisų kultūra.
Po universiteto baigimo E. Gevara išvyko į Gvatemalą, kur prezidentas Jakobas Arbenzas Guzmanas bandė vykdyti įvairias reformas, iš kurių svarbiausia buvo žemės reforma. Kaip tik tuo metu E. Gevara tapo gerai žinomas savo slapyvardžiu „Če“ (priežastis labai paprasta – E. Gevara labai dažnai bendraudamas naudojo žodį „če“, kas Argentinoje reiškia „draugas“, „draugužis“).
1954 m. CŽV nuvertė Gvatemalos prezidentą. E. Gevara apkaltino Jungtines Valstijas imperializmu ir siekiu sutrukdyti besivystančioms šalims įvesti bet kokias reformas. Tai sustiprino jo įsitikinimą, kad tik socializmas gali išspręsti tokias problemas. Neilgai trukus E. Gevara paliko šalį, kadangi jam nepavyko įkalbėti J. Arbenzo amerikiečiams atsakyti ginklu.
Dėl savo stratego ir oratoriaus gebėjimų, po mirties Ernestas „Če“ Gevara visiems laikams tapo žinomas kaip Trečiojo pasaulio socialistinių revoliucijų didvyris ir simbolis.
1955 m. liepą jis susitiko su Meksikoje besislepiančiu Kubos revoliucionieriumi Fideliu Kastro ir jo broliu Rauliu, bei nedelsdamas pritarė partizanų ketinimams nuversti diktatorių Fulgencijų Batistą, kuris užgrobė valdžią per 1952 m. Kubos prezidento rinkimus. Broliai Kastro kartu su E. Gevara ir dar 80 vyrų atplaukė prie Kubos krantų, kur juos užpuolė F. Batistos kariai. Išsigelbėjo tik saujelė vyrų, kurie pabėgo į Siera Maestros kalnus ir pradėjo telkti pajėgas. E. Gevara, iki tol buvęs tik gydytoju, tapo vienu iš geriausių F. Kastro karių ir netrukus jau užėmė vieną iš aukščiausių postų sukilėlių armijoje. 1958 m. po jo vadovaujamo mūšio Santa Klaroje F. Batista buvo priverstas galutinai paleisti valdžią (vėliau Gevara tai aprašė savo knygoje „Partizanų karas“).
1959 m. sausio 2 d. Liepos 26-osios judėjimas įžengė į Kubos sostinę Havaną ir buvo sudaryta nauja socialistinė vyriausybė. E. Gevara tuoj pat buvo paskelbtas Kubos piliečiu „nuo pat gimimo“. Neilgai trukus jis išsiskyrė su savo peruiete žmona ir vedė F. Kastro armijos narę.
1966 m. palikęs Kubą, Če Gevara slapta sutelkė naujas pajėgas kovai Bolivijoje. Atvykęs į šią šalį, jis planavo mesti iššūkį karinei Bolivijos diktatūrai ir pamažu sukurstyti revoliucinį judėjimą, kuris išplistų po visą Lotynų Amerikos žemyną. 1967 m. spalio 8 d. Gevarą sužeidė ir paėmė į nelaisvę JAV apmokyti ir vadovaujami sukilimo malšintojų būriai. Kitą dieną jis buvo nužudytas, o jo kūnas – paslėptas.
Dėl savo stratego ir oratoriaus gebėjimų, po mirties Ernestas „Če“ Gevara visiems laikams tapo žinomas kaip Trečiojo pasaulio socialistinių revoliucijų didvyris ir simbolis.
