Abolhassanas Bani-Sadras, pirmasis Irano Islamo Respublikos prezidentas, į valdžią atėjo 1980-aisiais, po ajatolos Chomeinio inicijuotos revoliucijos. Jis sutiko duoti interviu „The Huffington Post“ iš savo namų Paryžiuje, kur gyvena tremtyje, ir pasidalino mintimis apie pastarojo meto susitarimą tarp Vakarų šalių ir Irano, dėl šios šalies vykdomos branduolinių ginklų programos.
- Maratoninės trukmės derybos dėl branduolinės Irano veiklos pagaliau davė vaisių taip vadinamu „Jungtinių veiksmų planu“. Irano gatvėse prasidėjo spontaniška šventė. Ar ją galima pateisinti?
- Visų pirma, norėčiau pasakyti, kad Jungtinis veiksmų planas yra vienašalis susitarimas. Kodėl? Nors Iranas ir įsipareigojo vykdyti savo pareigas, P5+1 šalių grupė bei Europos Sąjunga sutiko tik laikinai sustabdyti, o ne nutraukti, savo sankcijas. Net ir šis įsipareigojimas sustabdyti sankcijas remiasi sąlyga, kad Iranas ateinančius 20 metų leis šalyje vykdyti nepaprastai invazines Tarptautinės branduolinės energijos agentūros inspekcijas. Jie kontroliuos situaciją, kol Iranas bus valdomas virš galvos kabančių sankcijų grėsmės. Kad nuslėptų šiuos faktus, Irano režimo žiniasklaida pakeitė susitarimo vertimą, kad pavaizduotų tai kaip pergalę. Dalis priežasties, kodėl žmonės švenčia, yra būtent dėl šio neteisingo vertimo į persų kalbą. Pavyzdžiui, valstybinė žiniasklaida privertė žmones patikėti, kad, pasirašius šį susitarimą, visos sankcijos bus tučtuojau panaikintos. Vietoje sankcijų „sustabdymo“, užsienio reikalų ministras, ponas Zarifas, panaudojo žodį „motevaghe“, reiškiantį „nutraukimą“.
- Jau seniai pasisakote tiek prieš karinius veiksmus prieš Iraną, tiek prieš ekonomines sankcijas, kurios kenkia paprastiems iraniečiams. Tačiau, bent jau iš Irano nacionalinio intereso perspektyvos, argi šis susitarimas, net ir su visais savo trūkumais, šiuo atžvilgiu nėra žingsnis į priekį?
- Pirmiausia, aš netikiu sąvoka „nacionalinis interesas“, nes, pagal šių dienų politinę sistemą, ji reiškia tik valdančiųjų interesus. Vietoje to aš naudoju terminą „nacionalinės teisės“, apimantį visų iraniečių bendras teises ir interesus. Kai žiūrime į veiksmų planą iš šio taško, ilgalaikėje perspektyvoje akivaizdu, kad jis paliks Iraną su nenaudojamomis technologijomis ir tyrimų bazėmis, kol likęs pasaulis ir toliau žengs į priekį. Būtų buvę kur kas geriau tiesiog iš karto uždaryti visas sodrinimo gamyklas ir tokiu būdu iš karto panaikinti visas sankcijas, o ne ištęsti jų grėsmę metų metus, priklausomai nuo to, kaip tarptautiniai inspektoriai ateityje interpretuos, ką Iranas daro ar nedaro su savo susitraukusia branduoline programa. Kodėl tokio kelio nesirinko ajatola Chamenėjus? To priežastis ta, kad, ne taip, kaip jo pirmtakas Chomeinis, Chamenėjus neturi tiek charizmos ir drąsos. Jis nedrįso to daryti, nes tada visiems iraniečiams taptų akivaizdu, jog Irano ekonomika mokės didžiulę kainą už jo katastrofišką branduolinę politiką, kuri jau kainavo šimtus milijardų dolerių. Taigi, bijodamas pasekmių, jis ir nusprendė pasiduoti P5+1 reikalavimams, kad išsaugotų savo galią.
- Kokią įtaką šis susitarimas turės regionui ir Irano regioniniams priešininkams?
- Karas Jemene ir Saudo Arabijos vadovaujamų koalicijų prieš Irano režimą išplitimas nuo Afganistano iki Pakistano ir nuo Egipto iki Persijos įlankos karalysčių bei Turkijos, sako mums, jog Irano režimas izoliavo save regione. Jo bandymams praplėsti „šiitų diržą“ priešinasi sunitų koalicija, tyliai remiama Izraelio. Ši konfrontacija apsupo režimą nuolatiniu karu, nuo kurio pabėgti atrodo neįmanoma. Tačiau JAV vyriausybė žino, kad Saudo Arabija yra ideologinis frontas bei tokių teroristinių organizacijų kaip IS ir „Al Qaeda“ finansavimo centras, todėl ji nerimauja dėl slaptų santykių tarp Saudo Arabijos ir Izraelio vyriausybės, jų interesams vis labiau tolstant nuo Amerikos interesų Vidurio Rytuose. Šiame kontekste, JAV vis dėlto gali bandyti pakeisti galios balansą regione, suteikdama paramą Irano režimui. Tačiau toks scenarijus taptų įmanomas tik tada, jei Iranas, savo ruožtu, bandys įsiteikti Jungtinėms Valstijoms.