Apie komunikacinių burbulų efektą diskutuojame nuo „Brexito“ pradžios 2016 m. Būtent „Kembridžo analitikai“ rado algoritmus, kuriais socialiniuose tinkluose ir socialinėje tikrovėje galima atrasti ir bendrauti, audrinti ir politizuoti tuos žmones, kurie politikoje paprastai nedalyvauja ir jų dėka realizuoti vienus ar kitus radikalius projektus.
Nuo 2016 m. komunikaciniai ir socialiniai burbulai tik išaugo ir sustiprėjo. Komunikaciniu burbulu vadiname savo tariamų socialinių „draugų“ ratą, kuris, tiesa, neturi jokio ryšio su draugyste. Tai veikiau yra žmonės, kurie turi panašią pasaulėjautą ir nuomones. Jas ir bando audrinti tie politikai, kuriems reikia radikalių asmenų, – mažiau apsišvietusių ir linkusių mąstyti iracionaliais stereotipais. Jų dėka gali pamažu išbalansuoti politinę situaciją šalyje ir pakeisti valstybines politines orientacijas. Ir jei ši taktika pasiteisina griaunant ES, juo labiau ji veikia tokiose mažose šalyse kaip Lietuva.
Kokios gi yra priemonės stabdyti „burbulinės“ politikos efektą? Žinoma, reikia atverti minėtas uždaras sferas ir įtraukti jas į platesnį švietimą ir bendravimą. Bendri kreipiniai į visuomenę, į tautą, kuriais naudojasi Ingridos Šimonytės Vyriausybė, prezidentas Gitanas Nausėda ir Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė–Nielsen, burbulinės komunikacijos atveju yra mažai reikšmingi. Jokios bendros komunikacinės visuomenės neegzistuoja, o yra daug tarpusavyje sąveikaujančių, susiliejančių ir išsiskiriančių aibių – burbulų.
Pastaruoju metu „maršistams“ pasisekė į savo aplinką įtraukti ne tik tradicinius nacionalistus, bet ir suaudrinti kur kas platesnes, nišines socialines grupes ir užkrėsti jas nacionalpopulistine retorika, panašia į tą, kuri buvo naudojama ir per „Brexitą“. Jėgos išbalansuoti politinę situaciją Lietuvoje buvo kaupiamos ne vieną dieną. Lietuvos saugumo pareigūnai analizavo, o žiniasklaida rodė šiuos nacionalpopulistų „maršistų“ organizatorius, tačiau valdžios retorika nesikeitė: ir toliau buvo kalbama apie tiesą su tik jų įsivaizduojama visuomene, kokia laikė tik savo rėmėjus.
Tačiau naujos technologijos, kaip bendrauti su socialiniuose burbuluose esančiais asmenimis, Vyriausybės beveik nebuvo naudojamos. Nors, analizuojant „antivakserių“ judėjimą, tai buvo galima padaryti. Tačiau ir vėl buvo manoma, kad jei kuris politikas ką pasako, tai „tauta“ girdi. Kvailas naivumas. Ir štai burbuliniai „maršistai“ organizavo pirmą sankcionuotą protesto akciją, o paskui ir riaušes.
Pažvelkime į protestuojančių „maršistų“ retoriką. Ji buvo ir išlieka labai prieštaringa: naudojami įvairiausi jaudinantys simboliai, nesigilinama į jų prasmę ir net priešinga tam, ką jie reiškia. Prie M. Mažvydo bibliotekos buvo pastatytos butaforinės kartuvės tautos išdavikams. Šios kartuvės pagal formą priminė ir generolo M. Muravjovo kartuves Lukiškių aikštėje, kur buvo siunčiami myriop 1863 m. sukilėliai, ir nacistų kartuves, ant kurių buvo kabinami žydai, raudonieji partizanai ir komunistai, ir enkavėdistų kartuves Lietuvos partizanams. Ką savo kartuvėmis norėjo pranešti mums „maršistai“?
Arba kai kurie protestuotojai vaizdavo save Holokausto aukomis ir gausiai apsikabino Dovydo žvaigždėmis. Akcija rodė itin menką Holokausto nusikaltimo ir tragedijos supratimą bei liudijo apie užmarštį, kad būtent „tautos“ vardu manipuliuodami tuometiniai nacionalbanditai patys žudė žydus. Lygiai nesuprantama, kas buvo koncentracijos stovyklų kaliniai, o kartu, ką reiškia tremtys ir Gulagas. Viskas supainiota, suplakta į vieną emocijų košę.
O simbolinėje makalynėje liko nematoma ir negirdima racionali kritika dėl vakcinavimo ir galimybių paso veikimo tvarkos. Todėl mitingą, dar nekalbant apie riaušes, jau buvo galima suprasti, kaip bandymą destabilizuoti politinę situaciją.
„Maršistams“ tinka viskas: ir Stambulo konvencija, ir migrantai, ir galimybių pasas, dar bus daug tų progų. Tai ir yra nacionalpopulistinis posūkis, kuris drebina visą Europą. Nuraminti mitinguojančius bus sunku ir ateityje, kol nebus nutraukti jų komunikaciniai, finansiniai šaltiniai, kurie galiausiai yra susieti su Baltarusijos cigarečių kontrabanda, kalio eksportu, Rusijos ekonominiais ir geopolitiniais interesais. Jei to nebus padaryta, iškils kieto autoritarinio valdymo poreikis. Ateis diena ir kokiam nors vadui. Tada ir bus respublikos saulėlydis. O po Seimo riaušių galima sakyti: iškilo tiesioginis pavojus respublikai ir tai nėra tik propaganda: atvirai bandoma nuversti Vyriausybę ir paleisti Seimą.
Tačiau pabandykime suprasti, kas vyksta. Respublikos demokratinė santvarka turi ginti piliečių teises, išsakyti nuogąstavimus ir protestuoti. Jei neturėtume šios teisės – kam tada respublika? Mažumos, ar tai būtų LGBTQ+, ar „antivakseriai“, ar migracijos tvarkos kritikai, ar mokytojai, ar gydytojai, ar Lietuvos lenkai, kas tik norite – gali ir turi ginti savo teises, o Seimas ir Vyriausybė privalo svarstyti ne tik tai, ką numatė savo darbotvarkėje, bet ir išgirsti mažumų šauksmą. Tam ir yra protestai.
Galimybių paso naudojimo tvarką kritikavo ir dešinieji, ir kairieji. Didžiausia problema yra ribojimai. Daugelis pensinio amžiaus visiškai pasiskiepijusių žmonių nežino ir nemoka išsiimti šito paso, nemoka tiek gerai naudotis telefonu ar internetu: ir tai stebėjau savo akimis prie teatrų. Tačiau tai tik techninė problema, kurią Vyriausybė privalėjo išspręsti ir iškomunikuoti. Taip pat raginome įvesti ne iš karto privalomą visuotinę vakcinaciją, o daryti etapais ir pradėti nuo privalomos sektorinės vakcinacijos.
Tačiau ir vėl, pabrėžiu, tai ne tokios didelės problemos, kad būtų galima bandyti nuversti Vyriausybę ir Seimą visiškos mažumos rankomis. Išorinės šalys: Kremliaus režimas, diktatorius Lukašenka ir jo galios struktūros yra giliai suinteresuotos ir labai tvirtai nusiteikusios kovoti prieš Lietuvos demokratiją, taip, kaip ir mes remiame Baltarusijos ir Rusijos opoziciją. Ir tai yra šaltasis karas. O šaltojo karo metu visados naudojamasi grupėmis, kurios galėtų destabilizuoti politinę situaciją
Nenoriu pasakyti, kad visi nuoširdžiai protestavę prie Seimo yra Lukašenkos ranka, tačiau, kad ir keliolika asmenų, tačiau jie veikė sąmoningai ar nesąmoningai, kaimyninio režimo labui. Būtent šiuos nedraugiškus Lietuvai asmenis ir turi sekti įvairios Lietuvos saugumo tarnybos.
Aš nemanau, kad jos pakankamai gerai analizuoja ir preventuoja situaciją, atmindamas jų politinių atstovų labai griežtus, tačiau menkai dialogiškus pasisakymus. Vis dėlto, net ir ši kritika adresuojama preventyviai saugumo veiklai nėra pagrindas pateisinti vakarykštes riaušes, kurias vertinu kaip dešiniųjų nacionalpopulistų organizuotą išpuolį.
Taigi, būtina atverti komunikacinius burbulus, kuriais naudojasi radikalizacijos siekiančios politinės jėgos. Tam būtina iš esmės keisti komunikaciją ir įstatymų bei Vyriausybės potvarkių svarstymą.
Aprimus aistroms galima pradėti su „baimės“ grupėmis kalbėtis: apie vakcinavimo tvarką, apie galimybių pasus, apie migrantų ir migracijos tvarką, apie Stambulo konvenciją už/prieš, apie partnerystės įstatymo niuansus. Ir tam reikia ne tik pranešimų, bet ir meduolių.
Verta pagalvoti apie minimalų finansinį ar kitokį tariamų „antivakserių“ skatinimą skiepytis. Juk racionalumo jų argumentuose pasigesime, tad ir reikia veikti iracionaliomis, tačiau jaudinančiomis, pagarbą ir dėmesį rodančiomis priemonėmis.
Sutinku, Vyriausybės nariai dažnai kalba arogantiškai, lyg su baudžiauninkais: darysite taip ar kitaip, tai įžeidžiantis tonas. Negalima sakyti ir to, kad „Jūsų klausimas į Seimo dienotvarkę neįtrauktas“ (V. Čmilytė-Nielsen), kai jau virpa Seimo sienos. Bet ir tai – ne pagrindas perversmui.
Gintautas Mažeikis, Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos katedros profesorius
