Ar matėt, ar girdėjot, kaip Putinas su Medvedevu arbatėlę gėrė? Dalindamiesi saldžiomis šypsenomis ir meiliais žvilgsniais, primenančiais senstančią netradicinės orientacijos porą, švenčiančią bendro gyvenimo metines.
Ši nuotrauka, išplatinta Kremliaus žiniasklaidos, tapo kone pagrindine naujiena Rusijoje. Toje pačioje Rusijoje, kur ir vėl gaisrai siaubia Užbaikalę, kur skęsta Usurijskas, rublio kursas akrobatiniais kūlvirsčiais vartosi tai šen, tai ten, iš paskos naftos kainų ir Kinijos biržos fondų indeksų (kuriems analitikai žada naujus kryčius žemyn, o laikiną nedidelį pakilimą vadina „katino ašaromis“), armijos prievolininkai – tapę vos ne tikrais vergais – visiškai praradę viltį šaudo savo kankintojus, ketvirtis šalies gyvenamųjų namų neturi kanalizacijos (kas, beje, visiškai nėra naujiena – jų gyventojai taip gyvena visą gyvenimą), o užtat 1 % gyventojų valdo 71 % viso nacionalinio turto. Tai – absoliutus rekordas stambių šalių tarpe. Palyginimui, Indijoje vienam procentui pačių turtingiausiųjų priklauso 49 % turto, pas mus Jungtinėse Valstijose – 37 %, kapitalistinėje Europoje ir komunistinėje Kinijoje vienodai – po 32 %, o Japonijoje apskritai vos 17 %. Ir net visos Afrikos mastu – iš viso tik 44 %! Yra kuo didžiuotis, tas tai tikrai. Jei kalbėsime apie penkis procentus Rusijos pačių turtingiausiųjų, tai skaičiai, be abejo, čia dar įspūdingesni – jiems priklauso beveik 83 % visų įmanomų nacionalinių išteklių. Rusija, kaip žinia, yra antroje vietoje pasaulyje – iš karto po JAV – pagal milijardierių skaičių. Tačiau jei pas mus milijardieriams priklauso 7 % šalies turto (daugumoje pasaulio šalių šis skaičius neviršija 2 %), tai Rusijoje – visi 30 procentų. (Kokiu keliu rusiškieji usmanovai ir rotenbergai, skirtingai nuo vakarietiškų „self made“ geitsų, įgavo savo pasakiškus turtus – tai atskira ir labai linksma tema.)
Štai koks jis – rusiškas socialinis teisingumas ir sąžiningumas. Šį teisingumą akylai saugo Rusijos ortodoksų cerkvė (ROC) ir asmeniškai pats patriarchas Kirilas, neseniai rusams parekomendavęs ne apie materialinę gerovę galvoti, o verčiau ruoštis pomirtiniam gyvenimui (turint galvoje visas tendencijas, šis pasiūlymas yra labai tinkamas ir aktualus). Šis žmogėnas Kirilas kadaise išgarsėjo tuo, kad prisiteisė (ne savo paties vardu ir rankomis, žinoma, o jam priklausančiame penkių kambarių bute Maskvos centre gyvenusios M. Leonovos) iš vėžiu sergančio kaimyno (kuris, beje, irgi buvo Maskvos patriarchato dvasininkas, tik kad įšventintas Ukrainoje) 20 milijonų tuometinio (2012-ieji metai) kurso rublių už pas jį į butą per ventiliaciją patekusias dulkes, apie kurių egzistavimą bylojo tik jo paties darytos keistos nuotraukos. Tai ne pirmas įdomus įvykis su nuotraukomis, į kurį jis buvo patekęs. Kartą žiniasklaidoje buvo paskelbta jo, sėdinčio prie darbo stalo, nuotrauka, kurioje ant jo riešo spindi dešimtis tūkstančių dolerių kainuojantis prabangus laikrodis. Kai šalies gyventojai pasipiktino tokia dvasinio tėvelio prabanga, jo administracija paskelbė, kad žurnalistai nuotrauką padirbo ir greitai išplatino „tikrąją“: joje patriarchas jau be laikrodžio... tačiau šis atsispindi blizgiame stalo paviršiuje. Gerai žmonės (kai kurie) Rusijoje gyvena. Paties Putino turtas dar praėjusiame dešimtmetyje buvo vertinamas $40 milijardų, o dabar manoma, kad pasiekė ir $100 mlrd. Bet čia nieko nuostabaus, kai pagrindinis šalies dvasinis lyderis yra toks krikščioniško nuolankumo pavyzdys.
Naujais apie nuolankumą bylojančiais poelgiais pasižymėjo ir provoslaviškas IS, ir Talibano atitikmuo. Pradžioje religiniai fundamentalistai surengė pogromą parodoje Manežo mieste, kurio metu buvo apgadinta nemažai meno kūrinių, tarp kurių – ir keturi rusų avangardo skulptoriaus ir dailininko, neretai vadinamo rusiškuoju Henry Moore’u, Vadimo Siduro darbai, o po to sekė demoną vaizduojančios pusskulptūrės, buvusios ant į kultūros paveldo sąrašą įtraukto namo Sankt Peterburge, naikinimas. Kaip pamenate, talibai savo laiku liūdnai pagarsėjo susprogdinę vertingas senovines Budos skulptūras, o „Islamo valstybės“ atstovai visiškai neseniai pasaulio dėmesį patraukė susprogdinę antikinę šventyklą Palmyroje – nuo šių stengiasi neatsilikti ir provoslaviškieji jų bendraminčiai. (Kaip graudu ir ironiška, kad XVIII amžiaus vidurio rusų literatūroje Sankt Peterburgas buvo poetiškai vadinamas Šiaurės Palmyra). Beje, provoslavų fundamentalistams dėl vandalizmo buvo iškelta baudžiamoji byla. Tik kyla didžiulių abejonių dėl to, kuo ir kaip ši byla baigsis. Po paties pirmojo provoslaviško pogromo 2003-aisiais metais parodoje „Atsargiai, religija!“ irgi buvo iškelta byla, tačiau greitai iš bylos, nukreiptos prieš vandalus, ji tapo byla, nukreipta prieš parodos rengėjus, ir užsibaigė kaltinamuoju nuosprendžiu. O juk tada laikai Rusijoje buvo kur kas ramesni ir nuosaikesni. Grįžtant prie dabartinio įvykio, tai tiesioginis nusikaltimo vykdytojas K. Isakovas, už 5 000 rublių atlygį (nepilnai $75) sunaikinęs skulptūrą (štai tokios yra šiandieninio rusiško dvasingumo kainos), jau paleistas į laisvę, o šioje byloje jis tėra liudininkas (!), kuris, beje, atsisako įvardinti nusikaltimo užsakovą.
Kaip į tai reaguoja oficialioji Rusijos ortodoksų cerkvė? Prašo atsižvelgti į „gerus ketinimus“, kurių turėjo nusikaltimą padariusysis: žmogelis, pasirodo, tenorėjo „išlaisvinti miestą nuo blogio“. Pasaulinė kriminalistikos istorija mena labai daug pavyzdžių, kai maniakai savo nusikaltimus darė tam, kad „išlaisvintų pasaulį nuo blogio“. O blogis, kaip žinia, turi daug pavidalų: kartais tai gali būti graži kaimynė, kartais „demonų apsėsta“ paties motina, o kartais – abortus atliekantis gydytojas. Tačiau, regis, už juos niekada nelaidavo de facto valstybinė bažnyčia ir neprašė šios argumentacijos laikyti lengvinančiomis aplinkybėmis.
Tačiau ko čia stebėtis, kai Rusijos ortodoksų cerkvės globoje veikia jos kovinis sparnas – „SS“? Tačiau šie „SS“ daliniai išsišifruoja ne kaip kokia nors saugumo tarnyba (nors ir atlieka labai panašią funkciją), o „Sorok sorokov“ – taip senovėje buvo vadinama Maskvos šventyklų ir cerkvių visuma. Šis judėjimas, įkurtas 2013 metais, save apibūdina kaip provoslaviškos pakraipos humanistinį pilietinį judėjimą. Tačiau tai tik jų pačių labai teigiamas požiūris į save. Pakanka užmesti akį į jų atributiką (juodas paveikslėlis baltame apskritime ant raudono fono), kad suprastume sąsajas su vienu istoriniu judėjimu, atnešusiu pasauliui daug kančios. O jei kažkas tomis sąsajomis dar abejoja, tai visos abejonės išsisklaido pamačius tikrų tikriausias svastikas, ištatuiruotas ant nemažos dalies šio provoslaviško judėjimo dalyvių bicepsų. Kuo užsiima ši kompanija, turinti tiesioginį aukščiausio šalies dvasininko palaiminimą? Aktyvistų, pasisakančių prieš naujų cerkvių statybą, gąsdinimu ir fiziniais išpuoliais prieš juos.
Tačiau Rusijoje traiškoma ir naikinama ne tik tai, kas nors kiek prieštarauja oficialiai karinio provoslaviško nacizmo ideologijai, o apskritai viskas, kas turi nors menkiausias užuominas į laisvę, kūrybą, saviraišką, džiaugsmą – kad ir koks apolitiškas jis būtų. Štai Žemutinio Naugardo srityje „politzei“ (kitaip nepavadinsi) nusiaubė pankroko muzikos festivalį ir sulaikė 60 žmonių (festivalis vyko miške ir niekam netrukdė). Kiek anksčiau labai panašiu būdu buvo susidorota su neformaliu festivaliu Art Shabash Fest Pamaskvėje, o Archangelsko srityje buvo uždraustas roko festivalis Pomor Fest. Štai ir viename sostinės rajone turėjęs vykti muzikos ir spalvų festivalis Holi (turbūt esate girdėję apie tokią vizualiai labai gražią iš Indijos kilusią šventę, per kurią žmonės barstosi spalvotais milteliais ar tušu), kurią surengė oficiali politinė partija „Vieninga Rusija“, baigėsi visai nelinksmai ir ne taikiai.
Festivalis buvo netikėtai paskutinę akimirką atšauktas, o į jį susirinkę paaugliai tuo pasipiktino ir nesiskirstė.
Tada į įvykio vietą buvo išsiųstos specialiosios policijos pajėgos OMON, kurių pareigūnai masiškai sumušė nieko nesupratusius paauglius. Ne, tai nėra sąmokslas prieš „Vieningą Rusiją“ – tiesiog vadas duoda, vadas ir atima.
Tęsiasi ir rusų baudėjų teroras Ukrainoje. Pagrobtas dar vienas Krymo totorius – mokytojas iš Simferopolio Muchtaras Arislanovas. Ukrainos Sumų srityje, esančioje netoli sienos su Rusija, Rusijos federalinė saugumo tarnyba pagrobė tris žvejus ir tiek meilikavimais, tiek grasinimais bandė iš jų išgauti antiukrainietiškų pareiškimų (laimei, nieko taip ir nepešę, juos paleido).
Beprotiškos arbatėlės galo nematyti, bet gal taip yra todėl, kad šioje Stebuklų šalyje sustojo laikas, kuris dabar atsilieka gal 30, gal 70 metų nuo dabarties – to parodyti tiksliai negali net prabangusis patriarcho laikrodis.
Zuikis Paikis su Skrybėliumi siurbia arbatą ir jiems niekas nerūpi. Eina kalbos, kad Zuikis Paikis į savo vietą vėl planuoja pasodinti Skrybėlių, kad galėtų užimti dar kol kas švarų puodelį. Pasiūlytume rusų tautai išgerti vyno ir užsimiršti, tačiau dėl sankcijų ir šito gero pas juos nebėra.
Tačiau be pabaigos vietomis keistis ir persėdinėti nepavyks. Švarūs indai ant stalo nenumaldomai baigiasi, o aktyvi Kremliaus propaganda yra labai prastas atsakymas į klausimą, kas bus, kai švarūs indai baigsis galutinai.
Jurijus Nesterenka, rašytojas ir žurnalistas
