Šią savaitę Londone visuomenei atveriamas pilnas Jungtinių Tautų Karo nusikaltimų komisijos (UNWCC) archyvas – neįkainojama dešimties tūkstančių istorinių dokumentų kolekcija, buvusi nepasiekiama daugiau nei 70 metų. Tarp svarbiausių archyve esančių įrodymų yra tai, jog sąjungininkių šalių vyriausybės žinojo, kad naciai žudo žydus, likus daugiau nei dvejiems metams prieš sovietų pajėgoms pasiekiant pirmąją mirties stovyklą Lenkijoje.
UNWCC bandymai išaiškinti siaubingus nusikaltimus, Antrojo pasaulinio karo metais įvykdytus nacistinės Vokietijos, dešimtis metų buvo uždengti paslapties šydu. Šią savaitę Wienerio bibliotekoje Londone visuomenei pirmą kartą bus suteikta prieiga prie komisijos archyvų. Biblioteka specializuojasi nacistinės Vokietijos, Holokausto ir genocido tyrinėjimuose. Katalogas taip pat bus pasiekiamas internetu. Manoma, kad archyvo atidarymas padės perrašyti svarbiausius Holokausto istorijos skyrius.
„Tai visiškai pakeičia mūsų įsitikinimą apie tai, kaip sąjungininkai reagavo į Holokaustą, - sako Danas Pleschas, Tarptautinių studijų ir diplomatijos centro profesorius. – Dabar mes žinome, kad dalis sąjungininkių šalių vyriausybių iškėlė kriminalinius kaltinimus Adolfui Hitleriui ir jo parankiniams, kol karas vis dar tęsėsi.“
Pleschas jau daugiau nei dešimtmetį dirba su UNWCC archyvu, ir, pasak jo, komisijos įrašai rodo, jog sąjungininkių šalių vyriausybės dar 1942-ųjų gruodį žinojo, kad nacių režimas nužudė mažiausiai 2 milijonus žydų, o JK ir JAV vyriausybės buvo išplatinusios viešą pranešimą apie tas žudynes – likus beveik dviem su puse metų iki pirmųjų koncentracijos stovyklų atradimo.
Benas Barkow, Wienerio bibliotekos direktorius, taip pat kalbėjo apie kitą dėmesio vertą atradimą archyvuose – komisijos pastangas tiesiogiai apkaltinti Hitlerį dėl jo vaidmens žudynėse, kurias naciai atliko Čekoslovakijoje.
„Tai labiau galima pavadinti politiniu gestu negu rimtu bandymu paduoti jį į teismą, - pažymi Barkow. – Manau, kad, pagal karo nusikaltimų komisijos nuostatus, nebuvo galima tiesiogiai apkaltinti valstybės vadovo. Nepaisant to, tai buvo tikrai svarbus gestas, apie kurį iki šiol nebuvo plačiai žinoma. Komisija slapta nagrinėjo šį pasiūlymą per savo posėdį 1944 m. pabaigoje, kuomet buvo surinkta šimtai tai palaikančių įrodymų.“
Kaip aiškina Barkow, archyvas taip pat leidžia pažvelgti į ankstyvąsias sąjungininkų pastangas nagrinėti prievartavimus ir seksualinį smurtą kaip karo nusikaltimus. „Dauguma žmonių mano, kad tai padaryta tik po Ruandos genocido ir buvusios Jugoslavijos karo, - teigia jis. – Tačiau tiesa ta, kad sąjungininkai to siekė dar prieš pasibaigiant Antrajam pasauliniam karui.“
Tačiau kodėl tuomet sąjungininkai nepadarė daugiau, kad sustabdytų siaubingus nacių nusikaltimus karo metu? Plescho teigimu, dėl to kaltos tuo metu JAV valstybės departamente veikusios antisemitinės jėgos. Tik vėliau Jungtinių Valstijų vyriausybė pritarė viešiems nacių lyderių teismams Niurnberge 1945-1946 m.
5-ojo dešimtmečio pabaigoje komisija buvo paleista, o jos surinkti įrašai įslaptinti, Vakarų Vokietijai tapus artima JAV sąjungininke Šaltojo karo pradžioje. Dokumentai buvo kruopščiai saugomi daugiau nei 70 metų, o tyrėjai su jais galėjo dirbti tik gavę specialius leidimus tiek iš savo šalių vyriausybių, tiek iš JT generalinio sekretoriaus.
Šaltojo karo metu aršus antikomunistas senatorius Josephas McCarthy netgi siekė apskritai užbaigti visus karo nusikaltimų teismus, o daugybė nuteistų nacių buvo paleisti anksčiau laiko. „Politinės senatoriaus McCarthy pajėgos greitai sustabdė visus teismus ir sutepė visą procesą“, - teigia Pleschas.
Jis sako, kad ir šiandieniniai pasaulio lyderiai turi ko pasimokyti iš komisijos ir jos nustelbtų pastangų dokumentuoti ir nuteisti nacius nusikaltėlius Antrojo pasaulinio karo metu, atsižvelgdami į įrodymus apie šiuo metu Vidurio Rytuose vykdomus karo nusikaltimus.
Jis taip pat teigia, jog istorikai, žurnalistai, ir visi kiti žmonės neturėtų užmiršti šios istorinės pamokos. „Kažkada buvo tokių žmonių, kurie ne tik slopino karo nusikaltimų teismus, bet ir siekė įtikinti pasaulį, kad jų apskritai nebuvo“, - primena Pleschas.
