Režisavo: Trey Edward Shults. Vaidina: Joel Edgerton, Christopher Abbott, Carmen Ejogo, Riley Keough
Kaip ir nemažai kitų siaubo filmų, „Ateina naktį“ prasideda nuo mirties. Akivaizdžiai labai ligotas vyresnio amžiaus vyriškis atsisveikina su šeima, gauna kulką į galvą, o jo žentas su anūku sudegina jo kūną. Ar paminėjau, kad jie visi dėvi dujokaukes? Nuo pat pradžių filme yra daug neaiškumo, kuris neleidžia žiūrovui būti kuo nors užtikrintu ir atsipalaiduoti.
Antrasis Edwardo Shultso filmas (po puikios praėjusių metų juostos „Krisha“) nukelia žiūrovus į baisios ligos nusiaubtą pasaulį – vienus ji pražudė vos per kelias dienas, o likę gyvi desperatiškai ieško maisto ir nepasitiki niekuo aplinkui. Tai tikrai siaubinga liga: kūnas pasidengia kraujosrūvomis, akys pajuoduoja, žmogus vemia krauju. Tačiau tai nėra dar viena variacija „The Walking Dead“ ar „28 Days Later“ tema. Labai svarbu, kad Shultso pasaulio pabaigos vizija prasideda ne nuo atakos, o nuo įvykio, visam laikui pakeitusio jauno vyro gyvenimo trajektoriją: artimo žmogaus mirties. Tai filmas, kuriame blogiukai yra praradimas, sielvartas, skausmas, baimė ir nepasitikėjimas, o ne tradiciniai smegenų ištroškę zombiai, antgamtiškos jėgos, ar miškuose tūnančios raganos – ir nepaisant to, tai yra vienas baisiausių pastarųjų metų filmų.
Shultsas neskuba suteikti daugiau informacijos apie tą pasaulį, kuriame vyksta filmo veiksmas – jis, beje, vyksta beveik išimtinai viename užkaltame name ir aplinkiniame miške. Šeimos tėvas Polas (Joelis Edgertonas) yra nustatęs labai griežtas taisykles, kurių laikosi ir sūnus Trevisas (Kelvinas Harrisonas Jr.), ir žmona Sara (Carmen Ejogo). Visi namo langai yra užkalti, o išeiti (jei labai reikia) iš namo galima tik per dvejas užrakintas duris (vienos yra nudažytos ryškiai raudonai), visada tik poromis ir niekada nakties metu.
Netrukus po to, kai sudegina senelio kūną, šeimą pažadina garsas „oro kameroje“ tarp dviejų praktiškai niekad neatidarinėjamų durų. Įsibrovėlis Vilas (Christopheris Abbottas) tikina, kad teieško vandens savo šeimai – žmonai Kim (Riley Keough) ir sūnui Endriu (Griffinas Robertas Faulkneris) – esantiems apleistame name už 50 mylių. Jie turi maisto, kurį galėtų išmainyti į vandenį, jie pražūtinga liga neužsikrėtę, tačiau kažkas jų istorijoje atrodo įtartina.
Shultsas ir jo nuostabus operatorius Drew Danielas (kuris filmavo ir „Krishna“) sukuria aukščiausios klasės atmosferinį siaubą, kokį retai galima pamatyti vos antrame režisieriaus filme. Ypatingas vaidmuo tenka šviesotamsos žaismei, nepriekaištingam garso takeliui ir itin taktiliškai aplinkai, įtraukiančiai visas žiūrovo jusles, net, regis, uoslę ir prisilietimą.
Visų aktorių darbas yra puikus (ypač Christopherio Abbotto, stipriausiame savo vaidmenyje nuo „James White“), tačiau filmas stebėtinai priklauso įtraukiančiam kino naujokui Harrisonui, per kurio perspektyvą žiūrovas mato pasaulį. Mes retai sužinome kokią nors informaciją, kurios nežino jis, ir būtent šio 17-mečio veikėjo emocijas mes sutapatiname su savosiomis. Tam tikra prasme visi suaugusieji yra archetipinės figūros: griežtas tėvas, palaikanti mama, žavus nepažįstamas vyriškis ir seksuali nepažįstamoji. Toks kūrybinis sprendimas dar labiau pabrėžia, kaip puikiai juosta manevruoja ne tik emocinėmis povandeninėmis srovėmis, bet ir tradiciniais siaubo žanro tropais. Tai pasakojimas apie tą dieną, kai pagalvoji, kad tavo tėvas gali klysti; kai supranti, kad artimieji kartais miršta; kai flirtuoji su gražia mergina. Tai taip pat gali būti pasakojimas apie paskutinę tavo gyvenimo dieną.
Tie, kam patinka kinas su aiškiau nubrėžtomis taisyklėmis ir pateiktais atsakymais, gali nusivilti šia juosta. Tad išankstinis perspėjimas būsimiems žiūrovams: nesitikėkite tradicinio siaubo filmo esmės atskleidimo paskutiniame veiksme ar, dar blogiau, Shyamalano stiliaus siužeto posūkio. Kaip filmas baigiasi, jums neatskleisime, o jūs nebandykite spėlioti, kai jį žiūrėsite. Tiesiog atsiduokite filmo ritmui, įsitraukite į veikėjų emocijas, o ne sukite galvą ieškodami atsakymų į atvirus šio pasakojimo klausimus.
Tai filmas, kuriame tikrasis siaubas kyla iš vidaus, ne išorės. Tai nėra naujas dalykas. Panašiu keliu yra ėję George’as A. Romero, Johnas Carpenteris ir Stanley Kubrickas. Tačiau Shultso juosta nesiima mėgdžioti nė vieno iš jų. Iš tiesų, net stebina, kiek siaubo režisierius sugeba išspausti iš juostos be tradicinių blogio jėgų. Tai savotiškai yra atvirkštinis siaubo filmas, parodantis, kad jokios išorinio pasaulio negandos nėra blogesnės nei tai, kas jau yra mūsų viduje. O tai priverčia susimąstyti.
