Kaip sunku klausyti vaiko verkimo, žino kiekviena mama. Naujagimis ar kūdikis verksmu praneša, kad jis yra alkanas arba jam šalta ar karšta, arba jis yra šlapias, arba ką nors skauda, arba šiaip trūksta bendravimo. Ką tik susilaukusi kūdikio mamytė mokosi atskirti savo vaikelio verkimo „atspalvius“ ir suprasti, kuris ką reiškia. Laikui bėgant ji beveik neklysdama gali nuspėti, kas vaikui trukdo jaustis gerai.
Daugelis tėvų yra įsitikinę, kad verksmas – tai dvasios ir kūno būsena, kurią nedelsiant reikia nutraukti. Vieni dažniausiai stengiasi nuraminti, nukreipti dėmesį, kiti imasi mažiau konstruktyvių metodų: bara, baudžia ar net šaiposi iš vaiko ašarų. Dar kiti žada žaisliuką mainais už greitą nusiraminimą. Ne visada reikia užgniaužti vaiko ašaras. Kartais net ir nedideliam vaikui reikia ramiai ir suaugusiųjų suprastam išsiverkti.
Sunkiau tėvams suprasti ir užjausti, kai jie nesupranta tokio vaiko elgesio (ašarojimo) priežasties. Atsitinka, kad vaikas ramiai žaidė ir staiga, sugriuvus kaladėlių bokštui ar nepavykus piešiniui, ima verkti. Atrodo, priežastis nerimta, o ašarų – gausybė.
Vaikas, dar nemokėdamas gerai kalbėti, pristigęs žodžių, nesugeba prideramai paaiškinti, kas jį taip sugraudino. Galime tik numanyti, kad smulki nesėkmė išprovokavo grandininę reakciją. Susikaupusios emocijos, kurios anksčiau nebuvo išaiškintos, prasiveržė. Taip dažniau nutinka vaikams, grįžusiems iš darželio, kur jie elgėsi nepriekaištingai, tvardėsi ir nesureikšmino ištikusių nesėkmių. Namuose jie tampa irzlūs ir kas žingsnis pravirksta. Būdami grupėje tarp vaikų, kur nuolat vyksta daug įdomių dalykų, vaikai tiesiog neturi laiko gilintis į kiekvieną nuoskaudą.
Esant šalia mamytei ar tėčiui, saugioje aplinkoje, galima laisvai liūdėti dėl to, kad darželio draugas nenorėjo kartu žaisti įprasto žaidimo arba mankštos metu atsidūrė poroje ne su tuo vaiku, su kuriuo norėjo būti.
Instinktyvūs ir nekantrūs raminimai „nurimk“, „gana verkti“, „jau viskas gerai“, „nieko nenutiko“ gali tik sustabdyti išsilaisvinimo nuo skausmo, pykčio, liūdesio, nuoskaudų ir panašių dalykų procesą. Tokia tėvų pozicija nėra gera ir teisinga vaiko, kuris nori nusimesti sunkią naštą, atžvilgiu. Šiuo atveju vaikui reikia ramaus suaugusiojo, kuris priims vaiko emocijas tokias, kokios jos yra, ir pamažu jas bandys nuslopinti.
Vaikui nereikalingi nesuprantami žodžiai, aiškinimai, moralizavimas, dėmesio nukreipimas. Išsiverkus vaikui galima pasikalbėti apie priežastis, lėmusias liūdesio prasiveržimą, ir galimybes įveikti tokius sunkumus. Atsitinka taip, kad tada ašarojimo priežastis pasirodo ir vaikui nelabai rimta ir buvusi neverta tiek daug ašarų.
Pasitaiko ir ašarų „pagal užsakymą“ – ką tokiu atveju daryti? Taip paprastai nutinka atsisakius patenkinti vaiko užgaidą, draudžiant ką nors daryti ar bandant nubrėžti elementariausias ribas. Formuojasi ydingas uždaras ratas. Vaikas greitai įgunda, kad verkdamas gauna tai, ko nori. Ilgainiui vaikas ima spręsti, kur, su kuo ir kada miegos, valgys, eis ar neis pasivaikščioti ir pan. Tokiu atveju atsakingi tėvai privalo nustatyti protingas ribas.
Savaime suprantama, kad sunku imtis tokių priemonių, jei vaikui pravirkus pribėga pernelyg rūpestinga močiutė ir užstoja vaikaitį ar atsitiktiniai praeiviai kišasi į jau ir taip nemalonią situaciją. Tuomet verta užduoti sau klausimą: kas man rūpi – aplinkinių reakcija ar mano, kaip tėvo / mamos, atsakomybė už vaiko auklėjimą? Draudimai ar ribų nustatymas namuose padės vaikui susitvarkyti su frustracija, kuri yra neatsiejama gyvenimo dalis. Bet kokia nauja veikla, bendravimas grupėje leidžia patirti įvairių išgyvenimų paletę. Vaikas, kuris neužsigrūdins namuose, neišmoks susidoroti su savo jausmais, palaukti, gerbti save ir kitus, nebus pasirengęs būti grupėje. Jo reikalavimai ir manipuliacijos neužtikrins malonumo džiaugtis gyvenimu.
Leiskime vaikams paverkti, jei norime, kad išaugtų emociškai stabilūs žmonės. Nekontroliuojamas verkimas be priekaištų ir vertinimų sugrąžina pusiausvyrą, gydo esamas ir praėjusias nuoskaudas ir leidžia matyti gražesnių spalvų gyvenimą.
