Nugabenti žmonių į Raudonąją planetą kol kas negalime, bet misijos padalinimas į mažus kąsnelius ir 2030-ųjų terminas atrodo įmanoma. Pateikiame „New Scientist“ interviu su Ellen Stofan – planetų geologe ir NASA vyr. mokslininke. Ji yra asocijuotoji „Cassini“ misijos į Saturną narė ir viena iš „Mars Express“ misijos MARSIS eksperimento tyrėjų
- Kitą dešimtmetį NASA Asteroidų nukreipimo misija ARM (Asteroid Redirect Mission) sieks nukreipti asteroidą į orbitą apie Mėnulį ir tada į jį pasiųsti astronautus. Kodėl?
- Misijoje yra kritiškai svarbių technologijų, kurias būtina išvystyti ambicingo plano nugabenti žmones į Marsą įgyvendinimui, pavyzdžiui, Saulės elektros variklius, kurie yra efektyvūs lėtam krovinių gabenimui. Šios technologijos mums prisireiks stambių krovinių į Marsą nugabenimui dar prieš atvykstant įgulai. Astronautai negali gabentis daug krovinių, kadangi jie į Marsą turi nusigauti mažesniu, greitesniu erdvėlaiviu, kad trumpiau užtruktų kenksmingoje kosmoso aplinkoje.
- JAV Kongresą dabar kontroliuoja respublikonai ir kai kas nori nutraukti ARM. Ką norėtumėte jiems pasakyti?
- Jei ketiname nugabenti žmones į Marsą ketvirtajame dešimtmetyje – tai yra svarbus tikslas ir, manau, turintis stiprią abiejų partijų paramą, – reikia įtikinamai parodyti, kad būtina žingsnis po žingsnio bandyti naujas technologijas. Nors norėčiau, kad galėtume nugabenti žmones į Marsą 2025 m., paprasčiausiai neturime tam technologijų. Todėl turime po vieną atlikti nedidelius, įkandamus darbus, kurie nuves prie tikslo. NASA įsitikinusi, kad ARM ir yra tas pirmasis kąsnis, telpantis į atsakingą biudžetą.
- Kai Barackas Obama tapo prezidentu, jis pakeitė veiksmų kryptį nuo sugrįžimo į Mėnulį link žmonių nugabenimo į Marsą. Ar jūs tam pritarėte?
- Pagalvojau, kad tai puikus veiksmas. Noriu išsiaiškinti, ar Marse yra gyvybė, ir vienintelis būdas tai atlikti yra pasiųsti ten paieškoms astronautus ir laboratoriją. Pernelyg susitelkus į Mėnulį, imama vystyti įvairiausias technologijas, kurių skrydžiui į Marsą visai nereikia.
- Ar pilotuojamų misijų papildomi kaštai ir sudėtingumas netrukdo moksliniams tyrimams?
- Nuskraidinę ant paviršiaus mokslininkus, galime pasiekti labai daug. Ir tai ne vien dėl 10 minučių signalo užlaikymo tarp Žemės ir marsaeigių – svarbu ir žmogiška intuicija. Esu išsilavinusi geologė: galiu tirti peizažą, žinau, kokias uolienas rinkti ir perskelti, ir kada eiti prie kito pavyzdžio. Žinote, kiek marsaeigis Opportunity nuvažiavo per 10 metų? Dvidešimt kilometrų. Galiu nueiti 20 kilometrų per dieną. OK, gal Marse judėčiau lėčiau, gal sukarčiau tik 10 kilometrų per dieną. Robotai yra puiku, bet kol kas jų sugebėjimai nė iš tolo neprilygsta žmogiškiems. Kad ir kaip mylėčiau mūsų marsaeigius, žmogus per kelias valandas gali atlikti tai, kam robotas užtrunka metus.
- Dabartiniai marsaeigiai neatlieka eksperimentų, kurie tiesiogiai aptiktų gyvybę. Ar tai buvo klaida?
- Tyrimai parodė, kad kosminė radiacija gan greitai – per kelis tūkstantmečius – sterilizuotų Marso paviršių iki 2 metrų gylio. Kol kas negalime pasiekti tokio gylio, kuriame mokslininkai į galimybę rasti tebeegzistuojančią gyvybę žiūri optimistiškiau.
- Ar kitas NASA marsaeigis „Mars 2020“ galės įsikasti giliau, nei 2 metrus?
- Jis gali gręžti, bet ne taip giliai. Ketiname gręžti ir rinkti plutos pavyzdžius, bet kalbame apie centimetrų gylį, tikrai netgi ne vieno metro. Tas pavyzdys bus išsaugotas. Panaudosime nuotolinius jutiklius gręžinio apžiūrai, bet pats kernas bus padėtas į konteinerį vėlesniam paėmimui ir parskraidinimui į Žemę ateityje.
- Ar Marso dirvos pavyzdžiai turės laukti pilotuojamos misijos, kuri juos pargabentų?
Tikiuosi, galėsime tai atlikti greičiau. Skrydis į Marsą, didelės masės nutupdymas ant paviršiaus, pakilimas, susitikimas orbitoje, grįžimas į Žemę… taip vyks žmonių siuntimas į Marsą. Argi nenorėtume atlikti viso to visiškai robotizuotai, prieš rizikuodami siųsti žmones atlikti to paties?
- Kokie eksperimentai jums atrodo tinkamiausi siuntimui į Marsą atsakyti į gyvybės klausimą?
- Iš esmės – sudėtingą masės spektrometrą, galintį ne tik nustatyti organinių medžiagų buvimą, bet ir tiksliai jas įvardinti. Ir mikroskopus, galinčius įžvelgti smulkius uolienos bruožus ir ar ten yra kokių nors fosilijų. Nemanome, kad laikas, kol Mare galėjo egzistuoti gyvybė, buvo labai ilgas, tad nesitikime rasti ypač sudėtingų gyvybės formų, tik vienaląsčius, gal daugialąsčius organizmus. Juos rasti bus sunku.
Galiausiai mums vis vien teks pavyzdžius gabenti atgal ir atlikti sudėtingą analizę. Tai reiškia, kad technologijai patobulėjus, tebeturėsime pavyzdžius, su kuriais galėsime atlikti daugiau testų. Atminkite, tebetyrinėjame Mėnulio uolienas po 40 metų ir sužinome naujų dalykų.
- Ar sunku bus gauti aiškius gyvybės įrodymus?
- Sudėtinga bus įtikinti mokslininkų bendruomenę, kad tai, ką matome, yra tikri gyvybės įrodymai. Čia rasis nesutarimų. Žmonės mano, kad visi mokslininkai sutaria, bet iš tiesų mes mėgstame ginčytis. Bet kokie mūsų rasti gyvybės įrodymai sukels didelius mokslinius debatus, nebent jie atrodys taip pat, kaip Žemės gyvybė. Būtent todėl taip noriu pasiųsti žmones į Marsą. Manau, tam, kad būtų išties aišku, reikės, kad žmonės vietoje paimtų ir išanalizuotų mėginius.
- Kokie pagrindiniai žmonių skraidinimo į Marsą barjerai?
- Iš ankstesnių misijų instrumentų duomenų suprantame, kad astronautai, keliaudami nuo Žemė į Marsą, gautų nepriimtinai dideles radiacijos dozes, daugiausiai iš kosminės radiacijos. Dar neišsiaiškinome, kaip nuo jos apsaugoti žmones.
Be to, į Marsą nuvykę astronautai turi gebėti pakilti ir darbuotis. Matėme įgulą, neseniai grįžusią po šešių mėnesių buvimo TKS. Jiems reikėjo padėti išlipti iš kapsulės. Prisitaikymas kiek užtrunka. Kaip užtikrinsime, kad į Marsą nusigavę astronautai – po mažiausiai pusmečio trukmės kelionės – bus pakankamai sveiki, kad galėtų dirbti ir grįžti namo? Per ateinančius dešimt metų turime daug nuveikti, ypač TKS, kad išmoktume susitvarkyti su mikrogravitacijos poveikiu žmonėms.
- Kaip vertinate privačius projektus, planuojančius nugabenti žmones į Marsą kitame dešimtmetyje?
- Jei kažkas sako galintis tai atlikti trečiajame dešimtmetyje, labai norėčiau išvysti, kaip jie atlieka įskridimą į atmosferą, žemėjimą ir nusileidimą. Mūsų tikslas – nuleisti astronautus saugiai ir pargabenti juos namo, bet dar nežinome, kaip nuleisti didelę masę ant Marso paviršiaus. Marso atmosfera labai reta. Atskriejus milžinišku greičiu, reikia sulėtėti. Dabar kuriame galinčias tai atlikti technologijas, bet jos dar nebaigtos.
