Nemažai šiandieninių tėvų už savo vaikus daro tai, ką, būdami jų amžiaus, ne tik gebėjo, bet ir privalėjo padaryti patys. Jų pačių tėvai nejautė poreikio derėtis su savo vaikų sporto treneriu, spręsti kiekvieną jų vaikų gyvenime iškylančią problemą ar linksminti savo vaikus laisvu metu. Daugelis šiandieninių tėvų neretai yra per daug įsitraukę į savo vaikų gyvenimus. Bet kaip taip gali būti? Negi tėvai gali per daug dalyvauti savo vaikų gyvenime ar už juos per daug daryti? Negi tai nėra gerų tėvų požymis? Reikalas tas, kad kai mes nemokome vaikų atlikti savo pareigų ir darbų namuose ar prisiimti atsakomybę už savo elgesį, bei sprendžiame visas įmanomas kliūtis ar nemalonumus jų gyvenime (kurie, šiaip jau, yra normali vaikystės ir augimo dalis), savo vaikams paslaugos nedarome. Vietoj to, mes mokome juos nusimesti atsakomybę ir laukti, kol kiti viską padarys už juos – net tada, kai jie patys gali tai padaryti. Mes mokome vaikus, kad gyvenimas yra pilnas neįveikiamų problemų, vietoj to, kad suteiktume jiems įrankius tas problemas įveikti.
Kodėl šiandieniniai tėvai yra kitokie?
Ankstesnių kartų tėvai buvo labiau atsiskyrę nuo savo vaikų kasdienio gyvenimo. Galinga dviejų pasaulinių karų, Didžiosios depresijos ir kitų negandų realybė reiškė, kad šeimoje visi turėjo savo pareigas, nes tik taip buvo galima išgyventi. Nuo jauno amžiaus vaikams teko daug atsakomybės, o tėvai rūpinosi tik pačiais būtiniausiais savo vaikų poreikiais. Su 6, 7 ir 8 dešimtmečių ramybe ir klestėjimu, daugelis šeimų galėjo savo vaikams suteikti laisvo laiko, atskiro nuo tėvų. Vaikai turėjo draugus, su kuriais leido laiką, o tėvai gyveno atskirus „suaugusiųjų“ gyvenimus. Tėvai dalyvavo savo vaikų gyvenimuose... tačiau buvo jų fone.
Šiandien viskas yra kitaip. Dauguma tėvų turi vis mažiau laiko, kurį gali leisti su vaikais. Jie dėl to jaučia kaltę, o kaltė veda prie persistengimo. Kai darome kažką, kas yra mūsų vaikų pareiga (ar tai būtų namų darbai, ar indų plovimas), o jiems verčiau leidžiame sėdėti prie kompiuterio, mūsų kaltė sumažėja. Kartais tėvai vaikų pareigas perima dar ir dėl to, kad yra per daug išvargę: jiems tiesiog paprasčiau kažką padaryti patiems, nei paskirti laiko, kad išmokytų vaiką tai padaryti savarankiškai.
Ar ir jūs persistengiate?
Kaip žinoti, ar jūs irgi per daug darote už savo vaiką? Tai nesunku, tiesiog paklauskite, savęs, ar jūsų vaikas atsisako atlikti net mažiausius darbelius ir ar jūs jau nebežinote, ko turėtumėte iš savo vaiko tikėtis. Tarkime, jūs grįžote namo po ilgos darbo dienos (o gal ir viršvalandžių). Jūsų dukters namų darbai nepadaryti iki galo (ir vėl), o jūsų sūnus purkštauja, nes susipyko su draugu. Prieš ko nors imantis, paklauskite savęs šių penkių klausimų:
Ar aš vis darau tą patį, tačiau rezultato nėra?
Kieno tai užduotis: mano ar mano vaiko?
Kieno tai problema?
Kas turėtų būti atsakingas už tai, kad tai būtų padaryta?
Kaip aš paprastai elgiuosi tokiose situacijose? Ar puolu viskuo rūpintis pats?
Jei supratote, kad pareiga (ar problema, ar atsakomybė) yra jūsų vaiko, o jūsų reakcija paprastai yra pačiam viską išspręsti, pats laikas žengti žingsnį atgal ir imtis kitokios taktikos. Tai nereiškia, kad iki šiol buvote blogas tėvas ar mama – tai tik reiškia, kad ant savo pečių užsikrovėte per daug darbų, kurie priklauso jūsų vaikui. Puiku, kad mylite savo atžalas, tačiau atėjo laikas išbandyti efektyvesnius būdus padėti jiems užaugti.
Mokyti, ne daryti
Tik jūsų mokomi vaikai gali išsiugdyti reikiamus įgūdžius, kurie yra būtini, norint imtis naujų ar nemėgstamų užduočių bei įveikti kliūtis. Jei jūsų netvarkingam pradinukui reikia susitvarkyti kambarį, jam prireiks jūsų pagalbos, kad išmoktų, kaip efektyviai tai padaryti. Tvarkydami kambarį kartu su juo, o ne už jį, jūs galėsite kiekviename žingsnyje parodyti jam, ką reikia daryti (tai ypač aktualu mažiems vaikams). Be jūsų pagalbos vaikas nežinotų, ką jam daryti, o su jūsų pagalba jis išmoksta, ko reikia, kad ši užduotis būtų atlikta.
Jei jūsų septintokė dukra negali pakęsti vasarai užduotų knygų skaitymo, galite pasisiūlyti irgi perskaityti reikiamą knygą, o paskui kartu ją aptarti, pasidalinti įspūdžiais. Tokiu būdu jūs parodote jai, kad skaitymas gali būti malonus ir padedate jai apmąstyti tai, ką ji skaitė, kad jai būtų lengviau aprašyti knygą (vietoj to, kad padarytumėte tai už ją).
Abu pavyzdžiai demonstruoja, kaip būti savo vaikų mokytoju ir treneriu. Kai kažką darote kartu su vaikais, o ne už juos, jūs ne tik drauge leidžiate laiką, bet ir padedate vaikams vystyti savo gebėjimus ir formuojate jų charakterį. Laimi visi.
Kas nutinka, kai už vaiką darote per daug
Jūsų vaikas išmoksta netinkamą pamoką – kaip išvengti nemalonių užduočių, vietoj to, kad jų imtis. Priversdamas jus atlikti jam priklausančias pareigas, vaikas išmoksta manipuliuoti kitais žmonėmis. Jis taip pat nepakankamai įvertina savo paties galimybes: jei jūsų vaikas niekada nebandė sudėtingų ar naujų dalykų, jis nežinos, kaip ką nors pradėti ar kaip atsitiesti po nesėkmės ir pabandyti dar kartą.
Na, o jūs tiesiog būsite nuolat pervargę, o ilgalaikėje perspektyvoje nieko tuo nepasieksite. Taip, indai bus išplauti greitai ir kokybiškai, tačiau ko išmoks jūsų sūnus? Taip, jūs pasirūpinsite skalbiniais, tačiau kas pasirūpins jūsų dukters skalbiniais, kai ji kitais metais išvažiuos į koledžą?
Vaikų saugojimas nuo gyvenimo sunkumų turi savo kainą. Vaikams būtina išmokti susitvarkyti su iššūkiais ir nesėkmėmis, ko jie nepadarys, jei mes juos nuolat nuo visko saugosime. Gal ir norėtumėte su treneriu susitarti duoti jūsų vaikui daugiau laiko aikštelėje, bet kas bus, kai treneris kreipsis į jį tiesiogiai, arba kai jam reikės bendrauti su komanda. Kaip jūsų vaikas išmoks kalbėti ir pastovėti už save?
Sunkios akimirkos = galimybės augti
Iššūkiai padeda vaikams augti ir bręsti. Žinoma, kad tėvams sunku stebėti, kaip jų vaikas išgyvena nelengvus laikus. Tėvams visada norisi įsikišti ir viską sutvarkyti. Tačiau būtent tokiomis akimirkomis svarbiausia susiturėti ir nesikišti. Tokiais atvejais nepamirškite mokytojo ar trenerio vaidmens: palaikykite savo vaiką, tačiau leiskite jam pačiam atrasti savo sugebėjimus. Nesikiškite ir leiskite vaikui mokytis, įgyti naujų gebėjimų, atrasti drąsos ir augti.
Žiūrėkite į tai ne kaip į savo vaiko „nelaimę“, o kaip į jo „teisę“ bręsti, mokytis iš savo problemų ir stiprėti. Būtent sudėtingosios gyvenimo situacijos geriausiai išmoko mus, kokie stiprūs mes esame. Šios patirtys ir su jomis išmoktos pamokos yra būtinos norint tapti atsakingais ir savarankiškais suaugusiaisiais.
Žinoma, tai nereiškia, kad tai leidimas visiškai nusiplauti rankas ir palikti savo vaikus augti savaime. Tėvai privalo užtikrinti, kad jų vaikai yra saugūs ir aprūpinti, o taip pat, kad jie įgytų įgūdžius, reikalingus susidoroti su jų gyvenime iškylančiomis problemomis. Tai iš tėvų dažnai reikalauja ne tik planavimo, bet ir gero išmanymo, kaip mūsų vaikas mokosi ir kokios paramos jam reikia. Dar vienas dalykas, ką turi padaryti tėvai – pasitikėti savo vaiko gebėjimais padaryti daugiau nei iki šiol. Tai daugeliui šiuolaikinių tėvų yra vienas sunkiausių žingsnių.
Specialūs poreikiai ir iššūkiai
Elgesio terapeutas Jamesas Lehmanas visuomet pataria tėvams – „auginkite ir auklėkite vaiką, kurį turite, o ne kurį norėtumėte turėti“. Tai galioja visiems, o ypač tiems tėvams, kurių vaikų elgesio problemos smarkiai apsunkina tėvystės pareigas. Vaikai su mokymosi sunkumais, dėmesio sutelkimo problemomis, perdėtu aktyvumu, irzlumu, jautrumu ar nepaklusnumu, pasižymi elgesiu, kuris iš mokytojų ar trenerių vaidmenų apsiėmusių tėvų reikalauja kur kas daugiau pastangų, laiko, kantrybės ir išradingumo. Nepamirškite savo strategijos ir metodų pritaikyti jūsų vaiko poreikiams. Galbūt jums teks kelis kartus aiškinti tą patį, kol vaikas pagaliau supras, o galbūt teks atrasti kūrybiškų būdų, kaip išmokyti juos naujų įgūdžių ir juos įtvirtinti (pavyzdžiui, panaudoti spalvingas diagramas ar kažkokius kitokius apčiuopiamus ir lengviau suvokiamus dalykus). Gali tekti užduotis padalinti į smulkesnes dalis ir mokyti vaiką žingsnis po žingsnio. Jums reikės įsigilinti į savo vaiko specifinius poreikius ir jam kylančius iššūkius, kad suprastumėte, kas tinka jūsų vaikui, o kas – ne. Tai sunkus darbas, tačiau jis tikrai atsipirks. Reikia kantrybės, įžvalgos ir pasiryžimo nepamiršti, kodėl dedate visas šias pastangas – jūs mokote savo vaikus, kaip spręsti problemas ir tvarkytis su gyvenimo iššūkiais bei tapti atsakingais suaugusiaisiais.
Elgesio terapeutas Jamesas Lehmanas visuomet pataria tėvams – „auginkite ir auklėkite vaiką, kurį turite, o ne kurį norėtumėte turėti“. Tai galioja visiems, o ypač tiems tėvams, kurių vaikų elgesio problemos smarkiai apsunkina tėvystės pareigas.
Tai ilgas procesas, daugeliui besitęsiantis visą gyvenimą. Jis keičiasi ir transformuojasi, kai auga, keičiasi ir tobulėja jūsų vaikas. Kuo toliau, tuo labiau jūs išmoksite atsitraukti toliau ir perleisti atsakomybę vaikui, kuris vis geriau ir vis greičiau su ja susidoros. Pajusite, kaip bėgant laikui auga ir tobulėja ne tik jūsų vaikas, bet ir jūs pats.
