Ar šiandienos visuomeniniame gyvenime evangeliškoji moralė yra gyvastinga? Šis klausimas slypi už visų pastarojo meto diskusijų dėl religijos laisvės: nuo Aukščiausiojo teismo sprendimo Hobby Lobby byloje (šio prekybos centro savininkams leista užginčyti sveikatos draudimo dengiamas kontracepcijos priemones tinko darbuotojoms) iki krikščionių kepėjų, nenorinčių tiekti tortų homoseksualų vestuvėms. Abiem šiais atvejais priešinimasis kontracepcijai ar tos pačios lyties asmenų santuokai yra apibūdinama kaip atsiskyrimas nuo „pasaulietinės visuomenės“. Iš tiesų, kai kuriais atvejais evangelikai iš tiesų atsiskyrė: kai Amerikos skautų draugija leido į organizaciją stoti atvirai homoseksualiems skautams, buvo sukurta „krikščioniška“ alternatyva, suteikianti krikščionims tėvams „saugią“ aplinką, kur šie gali siųsti savo vaikus. Tačiau tokio atsiskyrimo atvejai yra itin reti. Galiausiai, tikinimas, kad krikščioniška moralė yra nesuderinama su šiuolaikiniu gyvenimu, nėra tvarus.
Neseniai The Atlantic spausdintame straipsnyje Jonathanas Rauchas tikino, kad jei evangeliškoji bažnyčia nori toliau gyvuoti XXI a., jos moraliniai kodai privalo keistis: progresuojant amerikiečių visuomenei drauge su ja turi progresuoti ir Bažnyčia, nes kitaip jos bus atsisakyta.
Toks požiūris remiasi populiaria samprata apie evangelikus - ta, kad šie yra įtartini keistuoliai. Atsisakymas aptarnauti homoseksualų vestuves laikomas netolerantišku, diskriminaciniu ir „davatkišku“. Įstatymai, sukurti apsaugoti verslininkus, atsisakančius teikti tokias paslaugas, yra lyginami su Jimo Crow įstatymais. Hobby Lobby nenoras mokėti už darbuotojų kontracepciją yra išjuokiamas ir laikomas mizoginišku.
Už šių visų kaltinimų tikintiesiems slypi įtarimas, kad evangelikai paprasčiausiai atsisako priimti šiuolaikinius Amerikos papročius, o savo tikėjimą laiko aukštesniu už šio amžiaus moralinę dvasią. Tačiau daugumai evangelikų jų tikėjimas nėra atsiskyrimo nuo visuomenės gyvenimo ženklas. Priešingai, yra bijomasi, kad vis labiau pasaulietiška tampančioje visuomenėje liks vis mažiau tolerancijos žmonėms, siekiantiems gyventi pagal savo gilius religinius įsitikinimus ir daryti tai viešajame gyvenime, o ne tik mažytėje griežtai privačioje erdvėje. Štai iš esmės amerikietiškas susirūpinimas: ar aš turėsiu teisę tarnauti Dievui taip, kaip aš tikiu, kad esu įpareigotas?
Ši baimė nėra tik asmeninė. Keičiantis įstatymams, apibrėžiantiems tokius dalykus, kaip tos pačios lyties asmenų santuoka ir kontracepcija, auga visuotinė baimė, kad viešoji politika vis labiau konfrontuos su evangeliškąja morale. Būtent tai ir yra šios įtampos ir konfrontacijų priežastis, tikina konservatyvieji krikščionys: įstatymiška reikalavimas atlikti veiksmus, kurie tavo giliu įsitikinimu yra amoralūs. Dauguma evangelikų nesiekia kontroliuoti kitų asmenų moralės (t.y. uždrausti kontracepciją ar homoseksualias santuokas), jiems terūpi galimybė išsaugoti savo moralumą, t.y. neprisidėti prie amoralių veiksmų ir taip pat susitepti kalte (gaminti maistą homoseksualų vestuvėms ar jas fotografuoti, kompensuoti apvaisinimui kelią užkertančią kontracepciją ir panašiai).
Didele dalimi, ši įtampa atsirado dėl pasikeitusio mūsų supratimo, kas priklauso moralės sričiai. Kalbėdami apie tos pačios lyties asmenų santuokas ar kontracepciją, mes nekalbame apie moralę - mes kalbame apie teises. Daugelyje sričių ir nemenkoje dalyje žiniasklaidos tos pačios lyties asmenų santuoka ar kontracepcija nebėra laikomi amoraliais dalykais. Jie gali būti netinkami ar nepriimtini kai kuriems žmonėms, tačiau jie nėra amoralūs, jau nekalbant apie tai, kad jie būtų laikomi nuodėmingais. Tokiu atveju laisvę sunku išplėsti iki moralės, kuri yra net nesuvokiama.
Tai taip pat demonstruoja, kaip dominuojantis moralės žodynas JAV keičiasi autonominio individo link. Labai dažnai etiniai pasirinkimai yra pateikiami kaip grynai asmeniniai, atsieti nuo išorinio vertinimo. Tai ypač akivaizdu, kai kalba pasisuka apie seksualumą: pagal šią sampratą, asmens sprendimai dėl jo paties kūno visada yra asmeniški.
Tačiau jei mūsų aptariami klausimai būtų griežtai asmeniniai, jie nebūtų tokie kontraversiški. Yra tam tikrų krikščionybe paremtų sprendimų, kuriems niekas neprieštarauja: net jei netikintieji negali suvokti, kodėl homoseksuali santuoka kažkam yra amorali, jiems netrukdo tai, kad kai kurie homoseksualūs krikščionys sąmoningai renkasi celibatą, o jei kokia nors krikščionė nenaudoja kontracepcijos priemonių, likusiai šalies daliai nuo to nei šilta, nei šalta. Tačiau Hobby Lobby, krikščionys kepėjai ir daugelis kitų atvejų mums parodė, kad tai yra išimtys, o ne taisyklė, o asmeninė moralė neišvengiamai tampa viešojo gyvenimo dalimi. Štai kas kelia pasipiktinimą: garbink savo Dievą ir laikykis jo archaiškų įstatymų kiek tik nori, sako kai kurie, tiesiog neprimesk savo religijos man.
Tačiau moralė jau toks dalykas, kad jos nesuvaldysi ir neapribosi: ji išsiveržia už mūsų asmeninės sąmonės ir veikia aplink mus esančiuosius. Mano pasirinkimas gyventi taip, kaip noriu, daro įtaką mano bendruomenei, kad ir koks atsargus būčiau, koks tolerantiškas ir jautrus aplinkiniams. Tai yra ir evangelinės krikščionybės doktrina: tikėjimas privalo būti viešas, nes privatus tikėjimas nė to vardo nevertas. Būtent dėl to tikroji diskusija turi būti ne dėl to, ar moralė yra vieša, ar privati, o dėl to, kokie primetami moraliniai reikalavimai yra sąžiningi ir toleruotini šiandieninėje pliuralistinėje visuomenėje.
Tačiau šį klausimą išspręsti nelengva, ką įrodė ilgos diskusijos dėl moterų dėvimų burkų Prancūzijoje ir Belgijoje, kurias prieš savaitę galutinai išsprendė Europos žmogaus teisių tesimas, nusprendęs patenkinti valdžios draudimą nešioti veido apdangalus. Šiuo sprendimu nedidelės tose šalyse gyvenančios musulmonių moterų grupės religinė laisvė buvo apribota, nes ji buvo laikoma primesta visuomenei. Tai yra priešinga situacija tipinei JAV pozicijai religijos laisvės atžvilgiu, tačiau ji puikiai pabrėžia situacijos dviprasmiškumą: ne visada aišku, kas yra laikoma „primetamais reikalavimais“ ir kas turi priimti tą sprendimą.
Labai dažnai krikščionių reikalaujama religijos laisvė yra laikoma homofobija ir mizoginija, o ne moraliniu nesutarimu. Obamacare numatomas „įpareigojimas dėl kontracepcijos“, bei tie atvejai, kai nedideli privatūs verslai yra verčiami suteikti paslaugas homoseksualų vestuvėms, verčia krikščionis jaustis taip, lyg jiems yra primetama kvestionuotina moralė. Tai paaiškina, kodėl jie taip jautriai į tai reaguoja - jei žmogus jaučia, kad įstatymas verčia jį paminti savo vertybes ir moralinius įsitikinimus, natūralu, kad jis intensyviai priešinasi.
Tokioje įvykių šviesoje kai kuriuos krikščionis ima kamuoti egzistencinė baimė (ir ne be priežasties). Ar tradicinė krikščionybė gali egzistuoti visuomenėje, kurios papročiai vis labiau konfliktuoja su ta tradicija? Turint galvoje, kokius priešiškus laikus ir kultūras yra išgyvenusi Bažnyčia per visą savo gyvavimo laikotarpį, tokios baimės atrodo perdėtos. Tačiau sunku ignoruoti išvadą, kad vienintelė tikrai toleruojama religijos forma JAV gali būti privati, patogiai prisiderinanti prie besikeičiančių valstybės normų - štai kodėl Rauchas ragina bažnyčias keisti savo vertybes, kol dar ne vėlu.
Tai, ką krikščionys laiko savo teisės į tikėjimą gynimu, kiti pakrikštija neapykanta, homofobija ir mizoginija, net nepagalvodami, kad tai tėra nesutarimai moraliniais klausimais. Deja, tenka pripažinti, kad krikščionių tarpe pasitaiko neapykanta persismelkusių asmenų. Paprastai su jais diskutuoti yra neįmanoma, nes jie fanatiškai laikosi savo. Tačiau manyti, kad visa krikščionių bendruomenė yra tokia, ne tik nesąžininga, bet ir trumparegiška. Jei krikščioniškas požiūris viešajame diskurse yra laikomas klaidingu ir yra iš karto nurašomas, tai viešoji sfera praranda savo viešumo vertę. Amerikos viešasis diskursas bus nužymėtas paranojišku konformizmu, o ne principiniu ir nuoširdžiu nesutarimu, o mūsų galimybė vienas kitam kalbėti apie mūsų šalies problemas bus apribotas.
Teisingiausia struktūra būtų pliuralistinė: daugelio skirtingų žmonių gebėjimas praktikuoti savo tikėjimą viešai ir tarp tų, kurie giliai su tuo tikėjimu nesutinka. Tai milžiniškas iššūkis, tai yra skausminga, nemalonu ir sunku. Tačiau šios struktūros alternatyva būtų viensluoksnė ir vienbalsė kultūra, kurioje egzistuotų vien lėkšti ir trivialūs nesutarimai. O tai būtų gaila.
