Įvertinus 150 miestų viešųjų paslaugų kokybę ir biudžeto dydį per capita, Čikaga atsidūrė beveik paskutinėje vietoje – tai tik patvirtino tai, ką čikagiečiai ir taip žinojo.

Mokesčių mokėtojų buvo paprašyta mokėti daugiau už vandenį ir nuotekų tvarkymą, 3 centais daugiau už galoną benzino, pavėžėjimo paslaugas, kitus mokesčius, baudas ir įvairius mokėjimus. Čikagos 10.25 % pardavimo mokestis yra didžiausias iš visų didžiųjų šalies miestų. Net už „Spotify“ klausymą ir „Netflix“ žiūrėjimą reikia mokėti 9 % pramogų mokestį.

O kur dar nekilnojamojo turto mokesčiai. Nuo 2000 iki 2019 metų gyvenamųjų namų nekilnojamojo turto mokesčiai vidutiniškai išaugo 164 %. Jie išaugo $543 milijonais vien per buvusio mero Rahmo Emanuelio kadenciją; o merė Lori Lightfoot dabartiniame savo biudžete pridėjo $94 milijonus nekilnojamojo turto nuosavybės mokesčių ir pridėjo su infliacija siejamo automatinio augimo sąlygą.

Taigi, asmeninių finansų svetainės „WalletHub“ ekspertams palyginus miesto valdžios išlaidų dydį su teikiamų paslaugų kokybe, Čikaga atsidūrė 141 vietoje iš 150 analizuotų didžiųjų miestų.

„WalletHub“ savo reitingu buvo vertinamas miesto valdymo efektyvumas, t.y., ar miesto gyventojai gauna tinkamą grąžą už kiekvieną mokesčiams išleistą dolerį. Maži mokesčiai ir kokybiškos paslaugos stumia miestus į reitingo viršūnę, o didelis mokesčiai ir menkos paslaugos – žemyn.

Be bendro indekso, „WalletHub“, taip pat pateikė individualius balus už viešųjų paslaugų kokybę ir už bendrą biudžetą per capita. Čikaga abiem atvejais pasirodė prastai, atsidūrusi 136 vietoje pagal išlaidas per capita ir 140-ojije pagal paslaugas. Štai pavyzdžiui, Vašingtonas užėmė paskutinę vietą, dėl aukštų išlaidų, tačiau miesto paslaigos buvo įvertintos gerai. Detroito viešosios paslaugos yra prasčiausios iš visų.

Milžiniška mokesčių našta Čikagoje būtų ne tokia didelė problema, jei mokesčių mokėtojai atgal gautų gerą gyvenimo kokybę. „WalletHub“ analizė atskleidė, kad didelės išlaidos Sietle ir Niujorke tiesiogiai atitiko aukštos kokybės paslaugas.

Tad kur keliauja Čikagos mokesčių mokėtojų pinigai? Už milžiniškas išlaidas Čikagoje, kurios nenukeliauja viešosioms paslaugoms pagrinde yra atsakingas įsiskolinimas viešojo sektoriaus darbuotojų pensijų fondams.

Prieš dešimtmetį, Čikaga pensijoms per metus išleisdavo $450.5 milijono, t.y., 5 % visų biudžeto išlaidų. 2021-aisiais miestas pensijoms išleis $1.82 milijardo, t.y., 15 % viso biudžeto. Be reikšmingos pensijų reformos ši problema ateityje tik gilės.

Jei kasmetinis išlaidų pensijoms augimas yra didesnis nei sumos, skiriamos kovai su benamyste, ekonomikos skatinimui ir socialiniams būstams, tai miestas ir jo gyventojai turi labai didelę ir nepaliaujamai augančią problemą.

Vietos politikai suvokia, kad nekontroliuojamas įsiskolinimas pensijų fondams yra didelė bėda, tačiau jai spręsti nesiimama beveik jokių žingsnių. Čikagos merė Lori Lightfoot yra prieštaringos informacijos specialistė; ji dažnai pripažįsta gilias pensijų reformos problemas ir kalba apie būtinybę pokyčiams, tačiau taip ir nepateikia jokių specifinių sprendimų.

Pensijos ne tik sudaro didžiąją dalį vis augančios mokesčių naštos čikagiečiams, bet ir išstumia kitas esmines viešąsias paslaugas. Ši tendencija itin akivaizdi valstijos lygmeniu, tačiau dabar tampa pastebima ir vietiniu mastu. Nuo 2011 metų pagal infliaciją pakoreguotos įmokos pensijų fondams išaugo 239 %. Tuo pat metu miesto išlaidos paslaugoms gyventojams išaugo vos 18 %. Ši dinamika pagrinde ir neleidžia Čikagai suteikti savo gyventojams tokio pat aukšto lygio paslaugų kaip aukštus mokesčius turintys kolegos Niujorkas ir Sietlas.

O baisiausia, kad kol kas šioje srityje nenusimato jokio pagerėjimo. Augantys mokesčiai ir prastėjančios paslaugos bus mūsų realybe tol, kol valstija įves pataisą Ilinojaus konstitucijoje, leidžiančią ateityje kontroliuoti viešojo sektoriaus pensijų augimą.