L’Apparition
Režisavo: Xavier Giannoli. Vaidina: Vincent Lindon, Galatea Bellugi, Anatole Taubman
Prancūzų režisieriaus bei scenaristo Xaviero Giannoli filmografija kol kas dar nėra labai ilga (kita vertus – septyni filmai taipogi yra ir pakankamai nemažai), tačiau jo kūryba bent jau gimtinėje yra ryški ir pastebima. Nuo 1993 m. pradėjęs kurti trumpametražius filmus, po dešimtmečio jis debiutavo su šiek tiek kontroversiško siužeto drama „Alkani kūnai“ („Les corps impatients“, 2003 m.), kuri už jaunųjų aktorių Lauros Smet ir Nicolas Duvauchelle‘io pasirodymus buvo nominuota Cezariams. Labai tikėtina, kad naujausias jo darbas – drama „Apsireiškimas“ – vienos kitos Cezario nominacijos tikrai gali tikėtis.
Karo žurnalistas ir fotografas Žakas Majono (Vincentas Lindonas) sulaukia netikėto skambučio iš Vatikano. Nuvykęs ten Žakas sužino, kad yra kviečiamas būti komisijos, tiriančios galimą Mergelės Marijos apsireiškimą nedideliame Prancūzijos Aukštųjų Alpių regione esančiame kaimelyje, nariu. Jauna mergina Ana (Galatéa Bellugi) tvirtina patyrusi apsireiškimą ir dabar minios maldininkų plūsta ją pamatyti. Žako ir kitų komisijos narių užduotis – rasti įrodymų, patvirtinančių arba paneigiančių apsireiškimo tikrumą. Tačiau šis tyrimas Žaką nuves toliau, nei jis galėjo numanyti – iš pradžių susidūręs su skaidriu Anos pamaldumu ir, atrodytų, nesumeluotu nuoširdumu, bei kuo toliau, tuo labiau augančiu atšiaurumu iš Aną globojančių dvasininkų pusės, jis priartėja prie to, ko mažiausiai tikėjosi.
Vargu ar šiais laikais yra negirdėjusių apie Mergelės Marijos apsireiškimą 1858 m. Lurde neturtingai keturiolikmetei piemenaitei Bernadette Soubirous. Prancūzijos Pietuose esantis Lurdas iki šiol traukia maldininkus ne tik dėl Vatikano tikrais patvirtintų apsireiškimų fenomeno, bet ir dėl stebuklingų išgijimų. „Apsireiškimas“ yra aiškiai įkvėptas šios istorijos, ja seka ir netgi tiesiogiai pamini. Kai kas, žinoma, skiriasi, bet paprašyta nupasakoti regėtą viziją Ana beveik pažodžiui atkartoja Bernadette pateiktą apibūdinimą apie labai gražią ponią, apsirengusią paprastais baltais ir mėlynais drabužiais. Bernadette buvo kilusi iš vargingos daugiavaikės šeimos, Anos praeitis filmo kūrėjo sprendimu taip pat nėra labai džiuginanti ir linksma – mergaitė keliavo iš vienų globėjų namus į kitus. Bernadette nuo vaikystės buvo ligota ir tai atsispindi Anos paveiksle – mergina nustoja valgyti, galima įtarti depresiją. Net ir kai kurios aprangos detalės – pavyzdžiui, dažnai nešiojamas gobtuvas – šiuolaikinę paauglę išoriškai priartina prie XIX amžiuje gyvenusios šventosios.
Jei iš aukščiau pateikto aprašymo spėjote susidaryti įspūdį, kad laukia kažkas tokio, kaip Dano Browno knygų ekranizacijos, kur šaunus simbologas Robertas Lengdonas kaip riešutus gliaudė visokiausias užšifruotas šaradas ir niekais vertė įsigalėjusias krikščionybės dogmas, tai teks gerokai nusivilti. Veiksmas „Apsireiškime“ teka daug lėčiau ir čia nesivaikoma sensacijų.
Deja, filmas ganėtinai paviršutiniškas. Lyg ir kalbama, bet nieko per daug naujo ar svarbaus nepasakoma. O silpniausia filmo vieta – režisieriaus negalėjimas apsispręsti prie kurios versijos – nežemiško stebuklo ar racionalaus ir logiško paaiškinimo – jis labiau linkęs apsistoti. Visam tam sugaištama daugiau nei dvi valandas. Ryškiai per daug, juolab, kad pabaiga taip ir lieka dviprasmiška. Savaime lėtas pasakojimas ir filmo ilgis nėra blogybė, tačiau tuo neturėtų būti piktnaudžiaujama.
Žinomas prancūzų aktorius Vincentas Lindonas kaip visada savo darbą atlieka įtikinamai, nors tai tikrai nebus įsimintiniausias vaidmuo jo karjeroje. Aną įkūnijusios Galatéos Bellugi pasirodymas ne visai tolygus – kai kurios scenos iš tiesų įspūdingos ir emociškai paveikios, kitose ji atrodo taip, lyg bertų mintinai išmoktą tekstą. Vis tik ji verta pagyrų – vaidmuo sudėtingas, ypač jaunai aktorei.
„Apsireiškimas“ – gražiai nufilmuota (Prancūzijos Aukštųjų Alpių kaimelio vaizdai dažnai verti atviruko) ir pakankamai užkabinančiai pateikta juosta. Akis džiugina švarūs kadrai, patraukli vizualinė pusė; maloniai nuteikia švelnus garso takelis, juostos privalumu reikėtų laikyti nevienasluoksnius ir pamažu evoliucionuojančius personažus bei kokybišką aktorių pasirodymą. Tai filmas, turėjęs potencialo būti geresnis, tačiau nukenčiantis dėl režisieriaus neryžtingumo ir neapsisprendimo. Vis dėlto europinis kinas nėra dažnas svečias Amerikos kino teatruose, tad juosta pradžiugins jo gerbėjus.
