Kaip ir buvo galima tikėtis, painiava Krymo pasienio punktuose sulaukė nieko nenustebinusio pratęsimo. Rugpjūčio 10 dieną FSB išplatino pareiškimą, kuriame buvo kalbama apie Ukrainos diversinę-žvalgybinę grupę, užkirstą kelią teroristiniams išpuoliams, apie susišaudymo metu žuvusį FSB darbuotoją ir Rusijos Federacijos Gynybos departamento karį, apie 20 savadarbių sprogstamųjų įrenginių, šovinius, specialiąsias priemones, priešpėstines ir magnetines minas, o taip pat granatas ir specialiuosius ginklus.
Beprasmiška dabar kažką komentuoti apie nejauną ir sutinusį „Ukrainos žvalgybininkų vadą“ - vairuotoją iš Zaporožės, į diversinę misiją atitapenusį su guminėmis šlepetėmis, arba kitą sulaikytąjį – pilietį, pravarde „Zuika“, kuris Kryme slėpėsi nuo Ukrainos teisėsaugos ir laisvu laiku užsiiminėjo remontais pajūrio mieste Odincove. Viskas yra „prisipažinimo įrašuose“, išplatintuose per visas įmanomas žiniasklaidos priemones, tad visi norintys gali lengvai tai susirasti. Mums įdomu kai kas kita. FSB išplatintame pareiškime kalbama, kad „rugpjūčio 8-osios naktį specialiųjų Ukrainos Gynybos ministerijos pajėgų diversinės-žvalgybinės grupės atliko dar du bandymus prasiveržti į Rusijos teritoriją“. O svarbiausia, yra tikinama, kad „bandymus prasiveržti dengė masinis apšaudymas iš kaimyninės valstybės ir šarvuočiais ginkluotų Ukrainos ginkluotųjų pajėgų“. Rusija faktiškai apkaltino Ukrainą Rusijos Federacijos užpuolimu, pasirengimu teroristiniams išpuoliams ir „Rusijos teritorijos“ apšaudymu ginklais ir šarvuočiais. FSB pateikta versija paverčia Ukrainą šalimi agresore, karo kurstytoja. O tai nėra tik elementarus propagandinis melas – tai jau pretekstas atsakomiesiems veiksmams.
Vladimiras Putinas pažadėjo, kad „incidento kaltininkai bus nubausti“, Užsienio reikalų ministerijos vadovas Sergejus Lavrovas pareiškė, kad „Maskva turi nenuginčijamų įrodymų, jog Ukrainos valdžia seniai planavo diversiją Kryme“, Rusijos ministras pirmininkas Dmitrijus Medvedevas neatmetė diplomatinių santykių nutraukimo galimybės. Ukraina FSB kaltinimus atmetė, pavadinusi juos „provokacija“. Generalinis Ukrainos štabas pranešė, kad prie Krymo sienų „Rusijos Federacijos karinės pajėgos suformavo kovinius darinius“, o Ukrainos saugumo tarnyba teroristinių išpuolių tikimybę Kryme ir Donbase padidino iki „raudonojo kodo“.
Frankas Walteris Steinmeieris pareiškė, kad „Berlynas neturi jokių nepriklausomų duomenų apie įvykius Kryme“, todėl reikia sulaukti „ukrainiečių ir rusų tyrimų medžiagos“. Iš tiesų Vokietijos Užsienio reikalų ministerija yra kiek nesąžininga. Mes tiksliai žinome, kas niekada neįvyko. Nebuvo „masinio Krymo apšaudymo“. Tokio dalyko neužfiksavo nei kosminė žvalgyba, kuri nuolat stebi šį regioną, nei pasienio rajonų gyventojai, kurie – galima tuo neabejoti – moka naudotis išmaniųjų telefonų filmavimo ir fotografavimo kameromis. Rusai į Krymą neįleido tarptautinių stebėtojų, kas, švelniai tariant, atrodo keistas sprendimas iš šalies, skalambijančios apie savo „aukos, kenčiančios nuo agresijos iš užsienio“, statusą.
Garsių pareiškimų apie diversijas Kryme priežastys slypi ne tik antiukrainietiškos propagandos plotmėje, bet ir tose problemose, su kuriomis susidūrė Rusijos valdžia, prieš dvejus metus pradėjusi agresiją prieš Ukrainą. Žinoma, kad Kryme įvyko tai, kas įvyko: šaudymas automatais pasienyje, kelių blokados, patikros keliuose, Ukrainos piliečių sulaikymai ir tardymas. Tačiau informacinė kampanija, kurios pradžią pažymėjo FSB pranešimas, o po to ir Rusijos valdžios kalbos – tai jau atskira specialioji operacija.
Vladimiras Putinas suplanuotą ir rugsėjo 4-5 dienomis turintį įvykti Normandijos ketverto susitikimą Pekine pavadino „beprasmišku“, taip vienpusiškai nutraukdamas derybas dėl situacijos Donbase sureguliavimo. Panašiai kaip kraujo praliejimas Ukrainos rytuose turėjo „nustumti į antrą planą“ Krymo aneksijos klausimą, taip dabar pasitelkdamas „Krymo teroristinius aktus“ Kremlius bando paslėpti savo nenorą vykdyti Minsko susitarimus. Stebėtojai fiksuoja vis stiprėjančią karinių veiksmų eskalaciją Ukrainos rytuose. Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Specialiosios stebėjimo misijos vadovo pavaduotojas Alexanderis Hugas viename iš savo pareiškimų aiškiai leido suprasti, kad didžiąją dalį pažeidimų atlieka jėgos, esančios Rusijos atsakomybės zonoje. „Incidentas Kryme“ turėtų įtikinti Vakarus, kad būtent „Ukrainos agresija“ tapo susitarimų dėl Donbaso nevykdymo priežastimi. Vietoj to, kad susitarimų nesilaikymą paaiškintų būsimame susitikime Kinijoje, Kremlius keičia savo taktiką ir bando pasaulį įtikinti savo nauju „Kijevo militarizmo aukos“ vaidmeniu.
Antrąją „Krymo diversijos romano“ priežastį labai gerai įvardijo vyriausiasis rusų radijo stoties „Echo Moskvy“ („Maskvos aidas“) redaktorius Aleksejus Venediktovas neseniai duotame interviu kas du mėnesius einančiam Lenkijos žurnalui „Nowa Europa Wschodnia“. Į lenkų žurnalistų klausimą apie konflikto Donbase ir Kryme prigimtį Vedediktovas atsakė, kad jo šaliai tai tėra instrumentas. Tikrasis tikslas yra kur kas didesnis ir ambicingesnis. „Vladimiras Putinas nori grąžinti tarptautinę sąrangą, kuri remtųsi Jaltos ir Potsdamo susitarimais. Rusijos prezidentas yra įsitikinęs, kad toks modelis pasaulį daro saugesniu, nes didžiosios galybės jame pasidalina atsakomybę ir kontrolę. Praeityje Sovietų Sąjunga buvo atsakinga už Donbasą ir visą Ukrainą. Tai, kas su šia šalimi vyksta šiandien, sukuria tarptautinių santykių disbalansą. O pagal tą logiką, kad ir kaip juokingai tai skambėtų, Putinas siekia sugrąžinti pusiausvyrą.“
O tam, kad niekas neabejotų tuo, kokių pasekmių gali sulaukti pasaulis dėl „užsispyrusio Ukrainos priešgyniavimo“ jos teritorinio vientisumo ir suvereniteto klausimu, garsus rusų žurnalistas uždavė savo lenkų kolegoms tiesų klausimą: „Jūs pasirengę numirti dėl Gdansko? Juk, regis, taip sakėte 1939-aisiais?“. Grasindamas pilno pajėgumo karu Ukrainoje, Putinas siunčia aiškias užuominas apie Rusijos pasirengimą pradėti naują Pasaulinį karą. Taigi, antroji priežastis – išgąsdinti Vakarus savo ketinimų rimtumu ir taip priversti visus grįžti prie pokario laikų „pusiausvyros“. „Gyvenome pasaulyje, kuriame ir Donbasas, ir Krymas ir visa Ukraina buvo vientisos sovietinės erdvės dalimi. Argi buvo blogai?“.
Ir trečia Krymo provokacijų dedamoji – tai Rusijos perspėjimas vidaus opozicijai: „Nedrįskite savo taikos siekiu trukdyti vykdyti Kijevo „auklėjamąjį darbą“ priblokštų europiečių akyse“. Stačiatikių cerkvės dvasininkas Vsevolodas Čiaplinas interviu radijo stočiai „Echo Moskvy“ pareiškė, kad masiniai žudymai „yra tiesiogiai sankcionuoti paties Dievo“, ypač, kai kalba eina apie kovą su vidaus priešais. „Galų gale, kas gi blogo sunaikinti tam tikrą dalį vidaus priešų?“, – retoriškai klausia Čiaplinas. „Žmones žudyti galima ir net reikia!.. Skaitydami Senąjį Testamentą, Naująjį Testamentą, Apokalipsės pasakojimą matome, kad pats Dievas sankcionavo ir sankcionuoja didelio žmonių kiekio sunaikinimą, kaip perspėjimą kitiems“, – tikina jis, pridurdamas, kad humanizmas yra „satanistinė religija“, kenksminga tikriems tikintiesiems.
Šalyje, kur Kremliaus vadui nėra jokios nuoseklios alternatyvos, o ekonominiai, politiniai ir humanitariniai klausimai netampa karštų visuomenės diskusijų objektu, vienintelė takoskyra tarp šovinistinės politikos viršūnėlės ir opozicijos eina per karo Ukrainoje priimtinumo vertinimą. Grasinimai „sustiprinti vidinio saugumo priemones“ ir opozicinės radijo stoties eteryje skambantys „pastoraciniai pamokslai“ yra signalas tiems Rusijos piliečiams, kurie vis dar mato ir pripažįsta šalies vadovybės beprotybę.
Vietoj to, kad rūpintųsi Minsko susitarimų punktų vykdymu, Kremlius visomis išgalėmis siekia įbauginti pasaulį, priversti jį galvoti apie galimą pasaulinį karą. Kremlius taip pat siekia įtikinti opoziciją, kad jai verčiau reikėtų rūpintis savo išlikimu, o ne kalbėti apie humanizmą ir raginti nutraukti karą Ukrainoje.
Vietoj to, kad rūpintųsi Minsko susitarimų punktų vykdymu, Kremlius visomis išgalėmis siekia įbauginti pasaulį, priversti jį galvoti apie galimą pasaulinį karą. Kremlius taip pat siekia įtikinti opoziciją, kad jai verčiau reikėtų rūpintis savo išlikimu, o ne kalbėti apie humanizmą ir raginti nutraukti karą Ukrainoje.
Po „pasienio postų žaidimo“ pradėtos informacinės kampanijos tikslas yra siekti kuo greitesnio sankcijų atšaukimo ir stiprinti valdžią šalies viduje. Tačiau svarbiausias Putino rūpestis, dėl kurio jis išpučia visokiausio plauko sąmokslo teorijas apie įvykius Kryme arba griebiasi paprasčiausio akivaizdaus melo, yra tas, kad pasaulis nepastebėtų, kad kalba eina visai ne apie Rusiją ir jos geopolitinius interesus, ne apie viešpatavimą pasaulyje ir sugrįžimą prie SSRS, ir net ne apie naujojo fiurerio planus užkariauti pasaulį, o apie Kremliaus režimo, kuris nieko apart baimės negali pasiūlyti nei Ukrainai, nei Europai, nei pasauliui, išgyvenimą. Visa reikalo esmė, kad ir kaip banalu tai būtų, yra piniguose, kurių akivaizdžiai nepakanka nei „Jaltai su Potsdamu“, nei „kryžiaus žygiui“ prieš pasaulinį humanizmą. O labai greitai, jei vis dėlto nebus atšauktos sankcijos, pinigų nepakaks net patiems šalies piliečiams. Krymas buvo Vladimiro Putino režimo pabaigos pradžia. Grįžimas prie „Krymo temos“ reiškia, kad toji pabaiga yra jau visai arti.
Larisa Vološina, Kijevas, Ukraina
