Barbarybėmis pagarsėjusios grupuotės „Islamo valstybės“ karinė sėkmė Sirijos ir Irako teritorijose, siekiant sukurti tikrą valstybę, kurią valdytų kalifas ir kuri vadovautųsi vien islamiškąja šariato teise, sukūrė, viena vertus, naują regioninę ir tarptautinę grėsmę, antra vertus, daug klausimų apie tai, kokia yra jos religinė ir dvasinė šerdis.
Jau pateikta daug atsakymų ir svarstymų apie šiuos klausimus. Apie tai dviejuose ilguose pokalbiuose, šiomis dienomis paskelbtuose katalikiškuose „Asianews“ ir „NCReporter“ portaluose, svarsto ir jėzuitas Khalilas Samiras Khalilas, gimęs Egipte, reziduojantis Beirute, Libane, tad visai šalia Sirijos. Jis taip pat yra žinomas islamologas, gerai susipažinęs tiek su islamo istorija ir dvasine tradicija, tiek su dabartinėmis islamiškomis visuomenėmis.
Pasak jo, tiesa yra tai, kad „Islamo valstybė“ daro kažką, kas iki šiol islame buvo nežinota ir dėl ko daug musulmonų spontaniškai ir nuoširdžiai atsako, kad „Islamo valstybė“ neturi nieko bendro su jų tikėjimu ir islamu.
Kita vertus, taip pat tiesa, kad „Islamo valstybė“ remiasi islamo tradicija, Koranu, ir sulaukia paramos dabartinėse visuomenėse. Pirmiausia t. Samiras atkreipia dėmesį į gana plačiai paplitusį musulmonų visuomenių suvokimą apie Vakarus. Jei 20 amžiaus pradžioje Vakarai buvo pažangos ir technologijų pavyzdys, į kurį buvo trokštama lygiuotis, tai šiandien šis įvaizdis išblėsęs. Naudojamasi Vakarų technologijomis, bet patys Vakarai suvokiami kaip nuodėmės ir moralinio nuosmukio skleidėjai, ypač dėl seksualinės moralės, dėl homoseksualumo įteisinimo. Tai tampa pretekstu suniekinti, paneigti ar ignoruoti visą Vakarų vertybių sistemą. Paradoksaliai, tuo pat metu internete galima atrasti neįtikėtinų įrašų, pavyzdžiui, islamo pamokslininko kalbą šimtams jo klausančių žmonių apie tikrą seksualinį rojų – esą 70 metų jie turės nuostabią žmoną, bet taip pat 72 mergeles, kurių kiekviena turės po 72 verges ir kiekviena iš jų bus prieinama į rojų patekusiam geram musulmonui. Propagandoje nuolatos skleidžiamas anti-islamiškų Vakarų stereotipas: JAV karas Irake esą yra (krikščionių) karas prieš islamą. Veidą uždengiančio rūbo uždraudimas Prancūzijoje yra dar vienas Vakarų išpuolis prieš islamą ir pan. Iš savosios pusės, islamiškas ekstremizmas yra pateikiamas kaip teisinga ir kilni kova prieš amoralių Vakarų diktatūrą. Aišku, kad tai yra labai iškraipytas ir neteisingas tiek Vakarų, tiek krikščionybės supratimas, tačiau jis yra gajus. Kitas islamo visuomenių bruožas yra menkas švietimo ir kultūrinės savikritikos lygis, kuris akivaizdus tiek šeimų gyvenime, tiek politikoje, tiek religijoje. Nėra kritinio sugebėjimo pažvelgti į save ir tai, kas aplink. O ir ta nedidelė mažuma, kuri jį turi, nedrįsta rodyti arba pati gyvena Vakaruose. Daugybė dalykų yra priimama nekritiškai: jei šeimos vyresnieji nusprendė, tai tiesiog taip yra. Panašiai reaguojama į valdžios sprendimus. Ir dar labiau į tai, kas liečia religinius dalykus. Islamo ugdymas remiasi įsiminimu ir nuolatiniu kartojimu, kad nebūtų pamiršta. Tas, kuris sugeba įsiminti tūkstančius žodžių iš Korano ir juos pacituoti, yra laikomas „tikru musulmonu“. Tačiau šiame įsiminimo procese dažnai labai nedaug interpretacijos ir suvokimo, dialogo su aplinka, su kitų įsitikinimų žmonėmis.
Sujungtas su baime, kad pats interpretavimo faktas jau yra Korano iškraipymas, už kurį Dievas (ar kiti musulmonai) žiauriai nubaus, gimsta galingas mentalinio uždarumo ir sąstingio barjeras.
Už to slypi ir teologinė problema – islame nėra, priešingai krikščionybei, šventraščio „įkvėpimo“ sampratos: Evangelijos iš tiesų yra įkvėptas Dievo Žodis, tačiau taip pat perduotas autorių savo laiko kategorijomis. Todėl turime vieną Evangeliją, kuri tuo pat metu yra „pagal Matą“ ar „pagal Joną“. Tuo tarpu islame Koranas yra tiesiog duotas Mahometui, neigiant bet kokį paties Mahometo indėlį Korano tekste, atsisakant kritiškai pažvelgti į Mahometo asmenį. Antai, jei sutariama, kad musulmonui leidžiama turėti iki keturių žmonų, kodėl Mahometas jų turėjo bent 11, neskaičiuojant sugulovių? Dar vienas pamatinis skirtumas yra tai, kad prievarta yra islamo doktrinos dalis, bet nėra krikščionybės doktrinos dalis. Žinoma, krikščionys ar jų valstybės kariavo bei naudojo prievartą. Tačiau tai nebuvo sekimas Jėzaus mokymu ir gyvenimo pavyzdžiu. Tuo tarpu islame prievarta yra įteisinama kaip „Dievo žodis“. Visi šie elementai įgavo radikaliausią pavidalą „Islamo valstybėje“. Islamo intelektualinėje tradicijoje interpretavimas buvo žinomas kaip Korano intencijos atskleidimas. Pavyzdžiui, šariatas liepia vagiui nukirsti ranką.
Tačiau šio įsako intencija yra sutrukdyti toliau vogti. Galbūt anksčiau nebuvo galimybių, bet šiandien galima sutrukdyti vogti uždarant į kalėjimą. Tačiau, rodos, „Islamo valstybė“ atsisako šios interpretavimo tradicijos pasirinkdama visiškai pažodinį teksto suvokimą, atspindintį prieš tūkstantį metų buvusį mentalitetą ir aplinkybes.
Maža to, monopolizavę islamo suvokimą jie vartoja Korano sąvokas savo ir savo prievartos, kaip Dievo valios ir šlovės liudijimą. Mahometas pagonims – „netikėliams“ – teikdavo nedidelį pasirinkimą: atsiversti, sprukti ar mirti, tačiau kažkaip toleravo krikščionis ir žydus, taip pat įvairiais atvejais parodė gailestingumą.
Tuo tarpu „Islamo valstybės“ ekstremistai „netikėlio“ etiketę paprasčiausiai priskiria visiems, kurie su jais nesutinka – net kitiems musulmonams sunitams, kurie nepripažįsta jų autoriteto. O netikėlį nužudyti yra teisėta. Taip sukuriamas iš tiesų baisus ratas: ekstremistams mirtis yra „laimėjimas“ ir nužudymas taip pat yra „laimėjimas“, be jokio gailestingumo, su kategorišku žiaurumu, nesuvokiant, kad tai labiau amoralu už Vakarų amoralumą.
Visa tai daroma Dievo vardu, neigiant skyrimą tarp religijos, valstybės, etikos ir politikos, kuris suvokiamas krikščionybėje ir Vakaruose. Pasak t. Samiro, ekstremistinio islamo plėtimuisi galima atsispirti ginklu ir jėga, tačiau tikras pokytis galės įvykti tik tada, kai patys musulmonai pergalvos islamą iš vidaus.
